Ekfrazė arba ekfrazė – tai meno kūrinio, pavyzdžiui, paveikslo ar skulptūros, aprašymas literatūros ištraukoje. Apskritai kalbant, tai reiškia bet kurio meno kūrinio vaizdavimą kitoje terpėje, pavyzdžiui, muzikos kūrinį, įkvėptą paveikslo. Ekphrasis yra graikų kalbos frazė, reiškianti „skelbti“, nurodanti jos pirminę reikšmę graikų filosofijoje. Nepaisant sunkumų reprezentuojant vieną meno rūšį kitoje terpėje, ji sukūrė keletą legendinių literatūros kūrinių. Jo nereikėtų painioti su adaptacija, meno kūrinio, pavyzdžiui, filmo ar komikso, kūrimo visu kitu kūriniu pagrindu.
Senovės Graikijoje filosofai, tokie kaip Platonas ir Sokratas, analizavo viską, įskaitant meną ir literatūrą. Jie vartojo terminą „ekphrasis“, norėdami apibūdinti arba pavaizduoti ką nors iš realaus pasaulio meno kūrinyje. Kaip ir daugelį kitų graikų filosofijos idėjų, tai iš naujo atrado vėlesni Europos Renesanso ir Apšvietos rašytojai. Skirtingai nuo panašių sąvokų, naujas terminas nebuvo sukurtas; originalus graikiškas žodis buvo išsaugotas, kartais rašomas su „c“. Tačiau šis terminas reiškė konkretesnę idėją: rašytojų tendencija stabtelėti dramatiško ištraukos metu, kad ilgai apibūdintų meno kūrinį.
Pavyzdžiui, „The Canterbury Tales“ Geoffrey’us Chauceris sustabdo „Riterio pasakos“ veiksmą, kad išsamiai apibūdintų koliziejų ir šventyklą, o tada apibūdintų meno kūrinį, kabantį ant šventyklos sienų. Tai abu ekfrazių, termino daugiskaitos formos, pavyzdžiai. Bene garsiausias ekfrazės pavyzdys yra Johno Keatso eilėraštis „Odė ant graikų urnos“. Įkvėptas istorinio artefakto grožio, Keatsas sukūrė eilėraštį, kuris iki šiol laikomas vienu iš klasikinių romantiškos poezijos pavyzdžių. Tiesą sakant, eilėraštis tapo garsesnis nei jį įkvėpusi vaza.
Oskaro Vaildo romanas „Doriano Grėjaus paveikslas“ yra ekfrazės pavyzdys, kuriame aprašytas kūrinys, pavadinimo paveikslas, yra visiškai išgalvotas. Ironiška, bet knygos siužetas remiasi tikru kūriniu – prancūzų romanu „A Rebours“, kuris Dorianą Grėjų įkvepia beprotybei ir žmogžudystei. Šiuolaikinis ekfrazės pavyzdys yra Stepheno Sondheimo miuziklas „Sekmadienis parke su Džordžu“. Spektaklis pasakoja apie prancūzų dailininką Georges’ą Seurat ir jo garsųjį paveikslą „Sekmadienio popietė La Grande Jatte saloje“. Jame naudojama išgalvota Seurat versija, kad būtų pavaizduoti konfliktai, su kuriais daugelis menininkų susiduria savo asmeniniame gyvenime.
Pagrindinis skirtumas tarp ekfrazės ir adaptacijos yra tas, kad ekfrazė yra tik dalis ilgesnio darbo. Vienintelis adaptacijos tikslas – pavaizduoti meno kūrinį kitokia forma, kad ir kokia sudėtinga tai būtų. Komikui Martinui Mullui priskiriamas populiarus posakis: „Rašyti apie muziką – tai kaip šokti apie architektūrą“. Šis posakis metaforiškai apibūdina, kaip sunku panaudoti vieną meno rūšį, norint visiškai apibūdinti kitą. Muzikos apžvalgų skiltyse laikraščiuose, žurnaluose ir interneto svetainėse dažnai įnoringai vartojamas pavadinimas „Šokiai apie architektūrą“.