Charlesas Dickensas 1838 m. išleido romaną Oliveris Tvistas. Tai buvo antrasis garsaus autoriaus išleistas romanas, tapęs kelių teatro spektaklių ir filmų tema. Oliveris Tvistas – tai pagrindinio veikėjo, našlaičio berniuko, gimusio ne Londone, pavardė, kuris savo jauname gyvenime patiria daug sunkių išbandymų. Romane pasakojama apie našlaičio gyvenimą nuo jo gimimo iki pilnametystės, per kurią jis mokosi gyvenimo pamokų, kurios atspindi 1800-ųjų Londono našlaičių problemas.
Oliveris Tvistas gimė motinai, kuri mirė gimdydama ne darbo namuose. Po to, kai mirė jo motina, Oliveris buvo išsiųstas gyventi į kūdikių fermą, kur juo buvo menkai rūpinamasi, kol buvo pakankamai senas, kad grįžtų į darbo namus ir visą likusį suaugusiojo gyvenimą dirbtų už nedidelį atlyginimą. Vaikystėje Oliveris Tvistas pasisakė prieš netinkamą elgesį su našlaičiais kūdikių fermoje ir, paprašęs direktoriaus dar vienos maisto porcijos, buvo pavadintas rūpesčių keltoju. Ši scena tapo viena iš labiausiai žinomų romano ir jo reprodukcijų dalių.
Po to, kai Oliveris įėjo į darbo namus, jis susidūrė su daugybe nelaimingų įvykių. Personažui sunkiai sekėsi rasti pameistrystės vietą, vienu metu jis buvo smarkiai sumuštas ir galiausiai pabėgo. Šioje romano vietoje Dickensas suteikė veikėjui naujos gelmės, supažindindamas Oliverį su Faginu, Londono vagių gaujos lyderiu. Oliveris prisijungė prie gaujos ir tapo nenoriai nusiteikusiu smulkiu banditu.
Visą paskutinę romano dalį Oliveris kovojo su niūriu nusikaltėlių gyvenimu, su kuriuo sujungė jėgas. Jis pabėgo du kartus, bet jį vėl sumedžiojo jo gaujos nariai. Per šią romano dalį daugelis skaitytojų susipažįsta su pagrindiniu veikėju ir sužino, kad jis nėra toks jau blogas vaikas, tik aplinkybių auka.
Kaip pagrindinis veikėjas, Oliveris Tvistas atstovauja našlaičių vaikų miniai, gyvenusiai Londone XX a. praeito amžiaus dešimtmetyje, žinomų kaip „vaikų vaikai“. Dickensas parašė romaną, norėdamas įspėti visuomenę apie problemas, su kuriomis susiduria tie našlaičiai vaikai, pavyzdžiui, žiaurumą, prievartą, alkį ir galimybių stoką. Romanas sulaukė sėkmės, o nuo to laiko keli prodiuseriai pritaikė istoriją kinui ir teatrui, įskaitant miuziklą ir keletą kitų kūrinių.