Epifanija gali būti apibūdinta kaip savirealizacijos ar atradimo momentas, kuris nušviečia arba atskleidžia žmogaus charakterį. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio epiphania, kuris verčiamas kaip pasireiškimas. Kaip vartojama šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, filosofijoje ir psichologijoje, epifanija yra savęs tiesos apraiška.
Kai kas epifaniją lygina su Geštaltu, „Aha“ akimirka, kai paaiškėja dalykai apie save. Geštalto terapijoje ir kitose psichoterapijos formose tikimasi, kad klientai patirs ne vieną savirealizacijos akimirką, o daugybę. Savęs tiesos pasireiškimas gali įkvėpti pokyčiams ir išspręsti problemas.
Dažnai filosofijoje epifanija apibūdinama kaip ne tik savęs suvokimas, bet ir nušvitimas apie psichinį raizginį, susijusį su žmonėmis apskritai. Filosofai gali gauti retų įžvalgų blyksnių, kurie, atrodo, suteikia jiems akimirkų gilesnio supratimo apie labai sudėtingas problemas. Toks supratimo skubėjimas gali sukelti didelį džiaugsmą, bet vėliau gali būti atmestas kaip pernelyg paprastas.
Daugelis autorių, o ypač Jamesas Joyce’as, panaudojo šią koncepciją labai veiksmingai. Joyce’o „Menininko kaip jauno žmogaus portretas“ kiekviena novelė sukasi apie centrinį veikėją, išgyvenantį tam tikrą epifaniją.
Joyce’as tikrai nereiškė, kad epifanija būtinai buvo teigiamas momentas. Tačiau tai buvo aiškinantis momentas, kai ir veikėjas, ir skaitytojas padarė išvadą apie giliai slypinčias personažo ydas. Joyce’as akivaizdžiai nebuvo pirmasis rašytojas, naudojęs šią sąvoką. Šie apreiškimai yra būtini klasikiniams graikų dramaturgiams. Edipo atradimas apie savo nesugebėjimą pabėgti nuo likimo iš esmės yra epifanija.
Iš esmės savitiesa gali reikšti labai skausmingą ir nelaimingą akimirką. Tai gali nepateikti sprendimo, bet gali tapti sudėtingesniu. Edipo epifanija, kad jis buvo aklas likimui, sukelia jo beprotybę ir apakina save. Jo motinos/žmonos atsakymas dar perdėtas – ji pasikaro.
Psichologijoje mokymo konsultantai mokomi, kad svarbu neaplenkti kliento. Realizavimo pasiekimas turi būti laipsniškas ir saugiai vadovaujamas procesas. Savęs tyrimas ir savęs tiesos atskleidimas gali būti psichiškai skausmingas, o nestabiliems pacientams gali susižaloti.
Kaip ir Platono urvo alegorijoje, kai kurie žmonės negali pakęsti šviesos ir gali su didele baime ir drebėjimu susidurti su tiesa ar apgaule. Jie gali norėti greitai grįžti į urvą. Kitiems, kaip aprašo Platonas, atsigręžimas į šviesą atveria nuostabias galimybes. Jie žiūri į saulę ir su džiaugsminga pagarba ir nuostaba pasitinka Epifaniją.