Romantizmo eros poezija atmeta neoklasicizmą ir Apšvietos epochą, jai būdingas individualizmas ir subjektyvumas, emocijos ir pastoracija. Jaučiamas poetas kaip genijus ir herojaus vidinės kovos bei aistros. Nors termino apibrėžimai skiriasi, romantizmas ir toliau daro didelę įtaką Vakarų mąstymui ir menui, tačiau jo nereikėtų painioti su šiuolaikinėmis romantiškumo sampratomis. Beveik kiekviena šalis sukūrė romantiškų poetų.
Platus meninis ir filosofinis judėjimas, prasidėjęs XVIII amžiaus pabaigoje Vokietijoje, romantizmas į skirtingas šalis atkeliavo skirtingu laiku. Judėjimo sudėtingumas ir daugialypiškumas atsispindi įvairiuose termino apibrėžimuose, todėl amerikiečių mokslininkas AO Lovejoy pastebėjo, kad romantiška reiškia tiek daug dalykų, kad savaime nieko nereiškia. Nors meilė gali būti romantiškos poezijos objektas, romantizmas turi mažai ką bendro su tuo, kas populiariai laikoma romantiška.
Paprastai romantizmas buvo reakcija į Apšvietos epochą ir toliau daro įtaką Vakarų idėjoms ir mintims. Romantizmo eros poezija aukština individą; poetas tampa pranašu arba moraliniu lyderiu, duodančiu balsą paprastam žmogui ir gamtai. Užuot laikęsi įprastų formų, romantinės eros poezija sukūrė naujus raiškos būdus ir dinamišką kalbą, nurodant, kaip asmeninė patirtis tampa visos žmogiškosios patirties reprezentatyvia.
Gamta yra esminė romantiškos poezijos dalis, veikianti kaip mokytoja ir palydovė. Poetai į savo meną žiūrėjo kaip į tarpininką tarp žmonijos ir gamtos ir statydavo jos scenoje savo žmogiškas dramas. Romantiškas klajoklis ir vietoj to skaitytojas sužinotų savo vietą visatoje keliaudami po tamsias gamtos erdves ir egzotiškas svajonių šalis. Paslaptinga, siaubinga ir keista – tai romantizmo eros poetiniai polinkiai.
Paprastai romantizmo eros poezija pabrėžė intuiciją ir vaizduotę, o ne protą, kasdienę kalbą, o ne nesuvokiamą poetinę formą, o sielovadą – virš miesto. Vaizduotė yra vartai į transcendenciją, o poetas filtruoja galingas emocijas ir emocinius atsakymus, paversdamas juos prieinama poetine forma. Neabejotinai kraštutinis romantizmo epochos poezijos idealizmas, kuriam būdingas nemirtingumo, tobulumo ir tyros meilės ieškojimas, dažnai konfliktuodavo su kasdienio gyvenimo realijomis.
Kai kurie iš labiausiai žinomų romantizmo eros poetų yra Williamas Wordsworthas, Robertas Burnsas ir Percy Bysshe Shelley. Ralphas Waldo Emersonas, Edgaras Allanas Poe ir Henry Wadsworthas Longfellow yra reprezentatyvūs Amerikos romantizmo poetai. Judėjimas taip pat apėmė patyrusias moteris poetes, tokias kaip Mary Shelley, Mary Robinson ir Charlotte Turner Smith.
Romantizmas kaip judėjimas gyvavo gerokai iki XX a., o jo idealai ir temos poezijoje dar nėra visiškai išnykusios. Romantizmo aspektų galima rasti daugelyje vėlesnių judėjimų, įskaitant siurrealizmą ir prancūzų simboliką. Kai kurie literatūros teoretikai ėmė abejoti romantišku poeto, kaip genijaus ir individualaus kūrėjo, suvokimu. Vietoj to, jie teigia, kad eilėraštis yra žiniatinklio, archyvo ar kitų tekstų dalis, o poetas yra vienas iš kalbos ribų apribotų balsų kolektyvo.