Gorgonas yra baisus, moteriškas mitinis žvėris, dažniausiai siejamas su graikų mitologija. Mituose gorgonė turi gyvates plaukams ir jos žvilgsnis gali akimirksniu paversti vyrą akmeniu. Graikų ir romėnų žavesys gorgonu turi daugybę skirtingų būtybių, pavaizduotų skyduose, monetose, papuošaluose ir kituose meno kūriniuose. Homero „Iliadoje“ Agamemnono skydas vaizduoja gorgoną, sukeliantį siaubą visiems jo priešininkams Trojos karo metu.
Egzistuoja keli mitai, daugiausia susiję su gorgonu Medūza, dažnai manoma, kad tai žemės deivės Gajos kūrinys. Ovidijaus „Metamorfozės“ Medūza kadaise buvo graži moteris pavydėtinais auksiniais plaukais. Tiesą sakant, jos plaukai buvo tokie gražūs, kad deivė Atėnė pavydėjo ir savo gražias sruogas iškeitė į žalčius. Iš Ovidijaus kyla samprata, kad gorgonas yra gražus ir siaubingas, ir niekas negali išgyventi tokio žvilgsnio. Medūza kartais vaizduojama kaip kitų dviejų gorgonų, Steno ir Eurjalės, sesuo. Dažniausiai Medūza yra atpažįstamas gorgonas bendruose mituose.
Remiantis daugeliu mitų, Medūza savo mirtį sutinka per Persėją, kuris gali ją nužudyti žiūrėdamas tik į jos atspindį savo skyde. Kai kuriuose pasakojimuose nukritęs Medūzos kraujas virsta Pegasu – skraidančiu arkliu, dažnai siejamu su Persėju. Kituose pasakojimuose Pegasas turi brolį Chrysaorą, susikurtą, kai Persėjas nužudo Medūzą. Skirtingai nuo Pegaso, Chrysaor yra žmogus. Teigiama, kad abu yra Medūzos ir Poseidono vaikai. Kiti pasakojimai rodo, kad Persėjas naudoja Gorgono galvą, norėdamas nuraminti vieną iš Poseidono atsiųstų titanų.
Gorgonas, nors paprastai manoma, kad kilęs iš graikų, turi atitikmenų keltų mitologijoje. Visais atvejais ji paprastai laikoma maža dievybe, o jos veidas atbaido blogį. Ji yra tarp daugelio moterų pabaisų, kurios kartojasi daugybėje mitologinių pasakojimų apie herojaus kelionę.
Remiantis Jungo literatūrine analize ir Josepho Campbello darbais, šios piktos deivės ar pabaisos, dar vadinamos „bjauriomis damomis“, rodo, kad herojus nesugeba atpažinti ir įvertinti savo animos, dar vadinamos savo moteriškąja puse. Herojai, atmetantys tikras moteris ir savo moteriškąsias puses, paprastai taip įžeidžia animą, kad ji pakyla nuožmioje formoje, reikalaudama pripažinimo ir dažnai įsitraukdama į fizinę kovą su herojumi.
Realiame gyvenime tai primena asmenį, kuris nesugeba pripažinti savo asmenybės aspekto. Nesugebėjimas suprasti ir integruoti nepatinkančių asmenybės aspektų dažnai reiškia, kad jie užgožia mus tol, kol nesusitvarkome su jais. Gorgonė ir į ją panašūs padarai tampa košmarų daiktais, nes mes atsisakome apie juos atpažinti, ir tol, kol jie lieka neatpažinti, jų bijoma. Be to, šios neatpažintos dalys greičiausiai atsiras tada, kai mažiausiai norėtume su jomis susidoroti.
Kiti baisių moteriškų dievybių aiškinimai rodo, kad deivę motiną daugelyje vietų pakeitus vyriškomis dievybėmis, atsirado pasakojimų, rodančių jos pyktį. Ji taip pat galėtų pasitarnauti užkariaujančioms gentims, kad motinos deivės figūros būtų nukreiptos į blogą šviesą, kad būtų patvirtinta užkariaujančios genties vyriškojo dievo pranašumas. Šis paaiškinimas galėtų paaiškinti dichotomiją tarp baisių žvėrių, tokių kaip gorgonas, prigimties ir daugybės jiems priskiriamų galių bei „gerųjų pusių“. Pasklidus gandams apie senas motinos deivės figūras jų svarba visiškai nesumažino.