Frazė „nusikirpti nosį, kad nepaisytų veido“ reiškia, kad žmogus elgiasi taip, kad iš karto būtų naudinga, bet galiausiai destruktyvi arba turi neigiamų pasekmių. Ši frazė paprastai vartojama siekiant įspėti asmenį, kad jis nesielgtų skubotai, arba neleisti jam daryti to, kas gali turėti ilgalaikių ar nenumatytų išlaidų. Jis panašus į daugybę kitų frazių, kurios buvo vartojamos skirtingomis kalbomis ir istorijos laikotarpiais. Jo kilmę nustatyti šiek tiek sunku, nors yra bent dvi skirtingos istorijos.
Vienas iš labiausiai paplitusių šios frazės naudojimo būdų yra įspėjimas, paprastai nukreiptas į ką nors: „Tai darytumėte kaip nukirsti nosį, nepaisydami veido“. Nors frazės formuluotė gali būti šiek tiek griežta, prasmę galima nustatyti tiesiog pažvelgus į pačią frazę. Žmogus, kuris nupjauna nosį, ne tik keršija veidui, bet ir sukelia savo kūnui visą skausmą ir kančią.
Šis pažodinis frazės tyrimas atskleidžia jos prasmę gana paprastai. Frazė apibūdina veiksmą, kuris gali sukelti pradinį arba trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau turintis ilgalaikių arba neišvengiamų pasekmių, į kurias reikia atsižvelgti. Pavyzdys galėtų būti tas, kuris pyksta ant savo sutuoktinio ir nusprendžia sudeginti savo namą, siekdamas sunaikinti to kito asmens turtą. Kadangi namas priklauso jiems abiem, žmogus taip pat kenktų ir savo turtui.
Frazės „nusikirpti nosį, norint nepaisyti veido“ kilmė yra šiek tiek neaiški ir jos atsiradimą paaiškina dvi skirtingos istorijos. Viena istorija, kuri atrodo gana apokrifiška, teigia, kad vienuolių grupei, vadovaujamai šventosios Ebbos, IX amžiuje iškilo siautėjančių vikingų užpuolimo pavojus. Kad išsaugotų jų skaistumą, legenda pasakoja, kad šventoji Ebba nukirto jai nosį, kad taptų nepatraukli vyrams, ir nurodė tai daryti kitoms vienuolyno vienuolėms. Šis pasakojimas rodo, kad savęs žalojimas buvo sėkmingas ir kad vikingai nepažeidė vienuolių, o kad užpuolikai sudegino vienuolyną kaip savo pasibjaurėjimą.
Šiek tiek labiau tikėtinas šios frazės šaltinis teigia, kad ji yra lotyniškos kilmės ir pateko į prancūzų kalbą XII amžiuje. Tai galėjo būti pasakyta XVII amžiuje karaliui Henrikui IV, kuris ketino sugriauti Paryžių, siekdamas nubausti paryžiečius, kurie tuo metu nepritarė jo valdžiai. Atsakydamas į tai, sakoma, kad vienas iš karaliaus dvariškių jam pasakė, kad tai prilygtų „nusikirpti nosį, nepaisydamas veido“, ir karalius sutiko.