Vakarų filosofija apima visą Vakarų civilizacijos filosofinę mintį. Tai apima įvairius filosofus ir idėjas, pradedant Sokratu ir baigiant Nietzsche. Vakarų regionas kadaise apėmė klasikinę romėnų ir graikų kultūrą, vėliau visą Europą, o dabar apima dalis naujojo pasaulio, pavyzdžiui, Šiaurės Amerika ir Australija. Vakarų filosofija skirstoma į keturias plačias eros: klasikinę, viduramžius, renesansą ir moderniąją.
Graikų filosofai manė, kad Vakarų filosofija kilo iš Talio Jonijos. Jonija yra šiuolaikinės Turkijos regionas Anatolijoje, bet kadaise buvo Graikijos miestas prie Egėjo jūros. Talis pirmasis atskyrė filosofinę mintį nuo mitologijos ir religijos. Dėl to jis tapo įtakingiausiu ikisokratiniu filosofu.
Įtakingiausias Vakarų filosofijos klasikinis filosofas yra Sokratas. Labiausiai jis prisimenamas dėl sokratinės ironijos ir sokratiško mokymosi/diskusijos metodo kūrimo. Sokratas taip pat gerai žinomas dėl to, kad tiki, kad išmintingas žmogus yra tas, kuris žino, kad nieko nežino.
Jo mokinys Platonas įrašė jų diskusijas ir vėliau įtvirtino tokias idėjas kaip politinė filosofija savo „Respublikoje“ ir Platoniškos meilės idėja. Jis taip pat tikėjo, kad žinios ir tikėjimas yra du elementai, kuriuos skiria pateisinimas; tai reiškia, kad žinios turėjo įrodymą, o tikėjimas turėjo tik tikėjimą. Platonas įkūrė pirmąją Vakarų filosofijos mokyklą, kurią galiausiai 529 m. po Kristaus uždarė Justinianas I, nes buvo laikoma, kad ji kelia grėsmę krikščionybei.
Krikščionybei vystantis ir perėmus Vakarų ir Rytų Romos imperijų institucijas, ji ėmė dominuoti ir filosofinėje mintyje. Dauguma filosofinių pastangų buvo nukreiptos į bandymą įrodyti Dievo egzistavimą. Krikščioniškoji filosofija rėmėsi žydų ir islamo tradicijų idėjomis, tačiau susikirto su klasikine graikų filosofija. Tomas Akvinietis vėliau juos sutaikė.
Krikščionybės viešpatavimas Vakarų filosofijoje baigėsi reformacija XV amžiaus pabaigoje. Vadovaujamas religinių lyderių, tokių kaip Martinas Liuteris ir Jonas Kalvinas, paskatino diskusijas apie laisvą valią ir tikėjimo bei Dievo prigimtį. Sulaužęs pelėsį, jis taip pat leido plėtoti politinę filosofiją valdant Niccolo Machiavelli, humanizmą pagal Erasmus ir mokslą, vadovaujant tokiems filosofams kaip Kopernikas ir Galilėjus Galilėjus.
Apšvietos epochoje mokslas išryškėjo ir, kaip ir Talis prieš 2,000 metų, Vakarų filosofija atsiskyrė nuo religijos ir mitologijos. Tai paskatino tokius skirtingus filosofus kaip Jeanas-Jacques’as Rousseau, turintis pedagogikos idėjų, ir Rene’as Dekartas. Sorenas Kierkegaardas padėjo nukreipti filosofiją nuo abstrakčių sąvokų ir grįžti prie problemų, kurios liečia eilinį žmogų. Valdant šiems filosofams ir kitiems, tokiems kaip Sigmundas Freudas ir Noamas Chomskis, per šiuolaikines technologijas filosofija perėjo į visas gyvenimo sritis – nuo psichologijos iki kalbotyros.