Kuo skiriasi tardymas ir pareiškimas?

Kai dvi priešingos šalys ruošiasi stoti į teismą, ginčo šalys gali naudoti du būdus gauti svarbios informacijos apie bylos faktus: apklausą ir pareiškimą. Nors abu susiję su priešingos šalies apklausa kaip ikiteisminio tyrimo proceso dalimi, jie atlieka visiškai skirtingas funkcijas. Tiesą sakant, yra esminis skirtumas tarp tardymo ir pareiškimo.

Tardymas, taip pat žinomas kaip Prašymas suteikti papildomos informacijos, yra priešingai šaliai pateikiamų klausimų rinkinys, į kuriuos turi būti atsakyta teisingai, raštu, gresia bausme už melagingus parodymus. JAV klausimų, pateikiamų per apklausą, skaičių ir tai, kiek šalių gali būti atsakyta, reglamentuoja Federalinės civilinio proceso taisyklės. Tačiau pagal civilinę teisę vietos teismai gali dar labiau apriboti procesą. Tačiau paprastai vienos apklausos klausimų skaičius ribojamas iki 25 vienai šaliai. Be to, kadangi apklausos dažnai naudojamos norint išsiaiškinti paprastą pagrindinę informaciją apie bylos šalis, daugelis teisininkų renkasi bendras, iš anksto atspausdintas apklausas.

Apklausa dažniau naudojama civiliniuose procesuose nei kitų rūšių ieškiniuose, pavyzdžiui, bylose, susijusiose su baudžiamąja teise. Pavyzdžiui, tai gali būti vertinga priemonė skyrybų ieškinyje, kai norint nustatyti teisingą paskirstymą tarp šalių būtina nustatyti pajamas ir turtą. Apklausos taip pat dažnai naudojamos bylose dėl sužalojimo, kai įtariama priešingos šalies aplaidumas. Be pagrindinės informacijos pateikimo, apklausa leidžia abiem šalims sužinoti, kokie faktai ir kaltinimai bus pateikti teisme. Tačiau yra vienas atvejis, kai apklausa negali būti naudojama – liudytojo parodymams paimti.

Ikiteisminio tyrimo parodymai, gauti iš liudytojo, yra paimami prisiekus. Priešingas advokatas tiesiogiai užduoda liudytojui arba deponentui daugybę klausimų, o visas procesas yra įrašomas (o kartais ir filmuojamas), taip pat dokumentuojamas teismo pranešėjo parengtame rašytiniame protokole. Priešinga šalis ir advokatas turi teisę dalyvauti bet kurio liudytojo parodymuose.

Nurodymas yra ypač naudinga priemonė, kuri gali būti naudojama teisiamajame posėdyje, norint pateikti tiesioginių liudytojų parodymus, jei liudytojas tampa nepasiekiamas. Pavyzdžiui, jei atitinkamas liudytojas mirs prieš prasidedant teismo procesui, prisiekusiųjų komisijai vietoj gyvo parodymo teismo salėje gali būti pateiktas jo pareiškimo nuorašas. Be to, jis gali būti naudojamas norint pareikšti apkaltą liudytojui, jei gyvi parodymai prieštarauja prisipažinimams, kurie buvo padaryti pareiškimo metu. Teikimo metu pateikti parodymai taip pat gali būti naudojami, kai liudytojui sunku prisiminti su byla susijusius įvykius.