Hamletas yra pagrindinis garsiosios Shakespeare’o pjesės tuo pačiu pavadinimu veikėjas. Kaip pagrindinis veikėjas, jis kaltinamas ieškoti teisybės, kai sužinojo apie savo tėvo žmogžudystę, tačiau lieka neapsisprendęs, ką daryti. Mokslininkai daugiau nei 400 metų diskutavo apie veikėjo motyvus, sveiką protą ir svarbą.
Spektaklio veikėjas – Danijos princas, ką tik mirusio karaliaus ir jo karalienės Gertrūdos sūnus. Jis yra romantiškai susijęs su Ofelija, ilgaplaukio Polonijaus dukra, tačiau spektaklio metu nutraukia jųdviejų santykius. Minima, kad princas anksčiau mokėsi Vitenberge, Vokietijoje, Martyno Liuterio namuose ir protestantų reformacijos gimtinėje. Mokslininkai dažnai mano, kad viena iš daugelio princo problemų yra protestantiško proto kova katalikiškame pasaulyje.
Prieš prasidedant spektakliui, karalius mirė šiek tiek įtartinomis aplinkybėmis. Netrukus po to Gertrūda išteka už mirusio karaliaus brolio Klaudijaus. Ši santuoka yra šiek tiek skandalinga, ypač jaunajam princui, nes uošvių vestuves jis laiko kraujomaiša. Princą aplanko jo tėvo šmėkla, kuri teigia, kad Klaudijus jį nužudė norėdamas užgrobti sostą ir vesti Gertrūdą. Tada Hamletui lieka klausimų, ar vaiduoklis buvo tikras, ar jis sakė tiesą ir ką jis turėtų su tuo daryti.
Princo sveikas protas yra nuolatinių nesutarimų tarp Šekspyro mokslininkų šaltinis. Siekdamas suklaidinti teismą dėl savo padėties, Hamletas elgiasi taip, lyg būtų išprotėjęs. Vis dėlto niekada neaišku, ar tai tikrai vaidyba, ar veikėjas iš tikrųjų klysta. Aktoriai ir režisieriai personažą interpretavo įvairiai, pasirinkdami pavaizduoti jį protingą ir gudrų ar tiesiog išprotėjusį, kaip tai atitinka pastatymo poreikius.
Net jei jis yra sveiko proto, veikėjas yra apimtas neryžtingumo, besiribojančio su psichoze, todėl didžiąją pjesės dalį jis negali imtis jokių ryžtingų veiksmų. Suvokęs savo dėdės kaltę, jam suteikiama puiki proga jį nužudyti besimeldžiant. Tačiau princas nusprendžia nieko nedaryti, jei tik melsdamasis klastingasis Klaudijus patektų į dangų, jei būtų nužudytas.
Klaudijus galiausiai įtaria savo sūnėną ir pasodina jį į laivą į Angliją ketindamas nužudyti jį atvykus. Viename kontroversiškiausių visame Šekspyro scenoje vykstančių veiksmų laivą, matyt, užpuola piratai, kuriuos Hamletas papirko, kad grąžintų jį į Daniją ir jo šeimos pilį Elsinore. Kai princas grįžta, kai kurie ekspertai ginčijasi, kad jo piratinis nuotykis galiausiai priverčia jį imtis veiksmų, o veikėjas yra išlaisvintas priimti sprendimus, kurių vengė tris veiksmus. Nors ir miršta besibaigiančioje kraujo vonioje, Danijos princas sugeba nužudyti savo dėdę ir pavadinti sosto įpėdinį.
Yra, regis, nesibaigiančių teorijų apie Šekspyro pjesės veikėją. Kai kurie teigia, kad jis kenčia nuo froidizmo apsėdimo savo motinai ir yra verčiamas žmogžudystės dėl pavydo, kad jo dėdė pavogė sostą ir Gertrūdą. Kiti tvirtina, kad princas yra metaforinis kovos tarp teisingumo ir keršto simbolis. Savo garsiojoje solokalboje „būti ar nebūti“ Hamletas įrodinėja problemą, kai niekada negali žinoti, ar mirtis yra geriau už gyvenimą, kol žmogus nemiršta, todėl kai kas jį vadina pavojingai nusižudžiusiu ir stipriai prislėgtu.
Personažas yra archetipas Šekspyro eros koncepcijai, vadinamai Renesanso nemadingumu. Nors Elžbietos epocha Anglijoje buvo filosofiškai susirūpinusi apsibrėžti pagal atliekamus vaidmenis, sekančioje Jokūbo epochoje buvo užduotas filosofinis klausimas, kas liko, kai visi vaidmenys buvo atimti. Nenutrūkstantys scholastiniai argumentai apie jo prasmę ir protą dažnai, atrodo, patvirtina mintį, kad Hamletas, laikomas pirmuoju Šekspyro Jokūbo didvyriu, iliustruoja pagrindinės žmogaus būsenos – painiavos ir sudėtingumo – viziją.