Žodžio retorika apibrėžimų gausu, tačiau jis dažnai apibrėžiamas kaip veiksmingo, įtikinamo formalaus bendravimo raštu ar žodžiu menas. Retorikos apimtis ir vaidmuo visuomenėje buvo diskusijų tema nuo senovės Graikijos. Anksčiau buvo manoma, kad retorinė kalba priklausė tam tikrai įtakingų visuomenės žmonių grupei, tačiau masinė komunikacija atvėrė svarstymus ir įtikinamąją kalbą kiekvienam. Kai kurie šiuolaikiniai ekspertai išplėtė retorikos apibrėžimą įtraukdami bet kokią komunikacijos formą ir teigia, kad retorika persmelkia kiekvieną sąveiką.
Žodis retorika kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių, reiškiančių „oratoriškas“ ir „viešas kalbėtojas“. Platonas manė, kad retorikos vaidmuo visuomenėje iš esmės apsiribojo politika ir viešąja arena; tačiau jo mokinys Aristotelis manė, kad įtikinamo bendravimo menas paveikė ne tik politiką, bet ir daugelį kitų sričių. Aristotelis sukūrė penkis retorikos kanonus: įtikinamo argumento išradimą, kalbos išdėstymą, bendravimo stiliaus kūrimą, pagrindinių įtikinamų dalykų įsiminimą ir efektyvų kalbos pristatymą. Pasak Aristotelio, kalbėtojo charakteris, argumentų logika ir emocinė auditorijos būsena gali prisidėti prie retorinės kalbos galios.
Nuo senovės Graikijos retorikos vaidmuo visuomenėje labai pasikeitė. Kadaise retorika priklausė keletui išrinktųjų, tokių kaip politikai, teisininkai ir pedagogai, o dabar žiniasklaida yra plačiai paplitusi. Spartus komunikacijos augimas nuo rašytinės spaudos, pavyzdžiui, knygų ir laikraščių, iki televizijos, radijo ir kompiuterių vystymosi, visiškai pakeitė retorikos funkciją visuomenėje. Tai ypač aktualu po to, kai atsirado internetas ir socialinės žiniasklaidos svetainės, kuriose galima rasti įvairių požiūrių iš visų pusių. Vis dažniau žmonės bombarduojami skirtingais požiūriais.
Kai kurie šiuolaikiniai teoretikai pateikia platesnį žodžio retorika apibrėžimą, teigdami, kad kiekvieną kartą, kai kas nors tai perduoda, yra retorikos forma. Ši teorija reiškia, kad kai žmonės vartoja kalbą, jie visada bando įtikinti ar suformuoti nuomonę. EI tai reiškia, kad net tada, kai žmogus atsainiai leidžia laiką su draugu, jo pokalbis yra skirtas išreikšti suvokimą ar požiūrį. Jei žmogus bendrauja vien todėl, kad nori būti priimtas arba jam reikia žmogiškos draugystės, tai yra tam tikra įtikinėjimo forma. Kai kurie retorikos apibrėžimai tapo tokie neaiškūs, kad apima net neverbalinį bendravimą.
Daugelis ekspertų ir neekspertų sutinka, kad kalba formuoja pačią žmogaus tikrovės sampratą. Dažnai tai, kas neturi žodžių asociacijos, neegzistuoja, o kalba leidžia žmonėms suskirstyti į kategorijas ir apdoroti informaciją, kurią jie gauna per pojūčius. Be galimybės suskirstyti suvokimą į kategorijas, žmogaus smegenys būtų perkrautos. Jei retorika yra bet kokia komunikacijos forma, akivaizdu, kad ji sudaro patį visuomenės ir gyvenimo pagrindą.