Skirtumas tarp aliteracijos ir asonanso anglų kalboje yra tas, kad aliteracija yra vienas kitą papildantis identiškų priebalsių vartojimas žodžių pradžioje, kur asonansas yra vienas kitą papildančių vienodų balsių garsų vartojimas žodyje. Šios dvi idėjos yra visur paplitusios kai kuriose poezijos ir prozos rūšyse, ypač klasikinėmis epochomis, kur rašytojai gana laisvai jas naudojo siekdami dramatiško efekto. Šios dvi literatūrinės konvencijos techniškai skiriasi, nors gali veikti beveik taip pat.
Be aliteracijos ir asonanso, svarbu atpažinti kitą panašų elementą, vadinamą sąskambiu. Sąskambis yra vienodų priebalsių susitarimas arba naudojimas bet kuriose žodžio dalyse, kur aliteracija yra būtent tapačių priebalsių vartojimas žodžių pradžioje. Taigi aliteracija yra vienintelis narys iš trijų, susietas tik su žodžių pradžia. Šie terminai reiškia labai panašias idėjas, nors kiekviena yra techniškai skirtinga; vadinasi, pokalbyje jie būna sutrikę.
Vienas iš pagrindinių aliteracijos panaudojimo būdų yra ilgas naudojimo anglų kalba istorija. Senosios anglų kalbos formos, tokios kaip senoji anglų kalba, gausiai naudoja aliteraciją. Kitos kalbos, tokios kaip senoji norvegų ir saksų, taip pat naudojo aliteraciją, kur priebalsių atitikimas turėjo tam tikrą galią atitinkamoms kalbinėms bendruomenėms.
Kitas skirtumas tarp aliteracijos ir asonanso yra unikalūs garsų tipai, kuriuos šie metodai suteikia sakiniui ar frazei. Aliteracija yra kažkas, kas šiais laikais yra naudinga specialiose frazėse, vadinamose „liežuvio sukikliai“. Pavyzdžiui, frazėje „Sally pardavė jūros kriaukles prie jūros kranto“ naudojama tam tikra aliteracija, svyruojanti tarp pradinio „s“ ir „sh“ garso, kad parodytų vaikams, kaip atskirti šiuos du priebalsius. Aliteracija taip pat gali būti naudinga kituose elementuose, vadinamuose mnemoniniais įrenginiais, kur asmenys sugalvoja savo „pagaunamas frazes“, kad atsimintų sudėtingus žodžių pluoštus saugos slaptažodžiams ar kitiems tikslams.
Priešingai, asonansas labiau naudojamas norint parodyti unikalius balsių garsus, esančius anglų kalba. Pavyzdžiui, jei kas nors sako „Nepažeisk savo akcijų“, jis gali parodyti, kaip įvairios raidžių grupės sudaro tą patį „ilgą“ balsių garsą. Tai suteikia pradedantiesiems daugiau supratimo apie tai, kaip tam tikras balsių garsas popieriuje pateikiamas skirtingais būdais, kad būtų išreikštos skirtingos reikšmės. Todėl aliteracija ir asonansas gali būti naudojami kaip veiksmingos priemonės mokant įvairių tarimo ir rašybos elementų.