Skriptoriumas yra kambarys, skirtas knygoms kopijuoti. Daugelis žmonių šį terminą vartoja kaip kambarį, pritvirtintą prie viduramžių vienuolyno bibliotekos, kuriame vienuoliai kopijuodavo knygas rankomis. Atsiradus spaustuvei, skriptoriumas nebebuvo reikalingas, nes spaudoje buvo galima masiškai gaminti knygas.
Skriptorių istorija turbūt tokia pat sena kaip ir rašytinio pasaulio istorija, nes kol žmonės rašė dokumentus, kiti žmonės norėjo juos skaityti. Jei nebūtų kelių knygos, rankraščio ar įrašo kopijų, žmonėms būtų sunku prieiti prie medžiagos, nes jiems būtų reikėję keliauti į vietą, kurioje ji buvo saugoma. Pasamdę žmones, kurie transkribuotų rašytinę medžiagą, turtingi asmenys ir institucijos galėtų turėti savo pageidaujamų tekstų kopijas.
Iki III amžiaus krikščionių vienuolynai buvo statomi su skriptorijomis arba kopijavimo nišomis, o patalpos, kuriose nebuvo vietos skriptoriumui, paskatintų vienuolius kopijuoti knygas savo kamerose. Įrodymai iš tikrųjų rodo, kad daugumoje vienuolynų trūko pilno skriptoriumo ir kad tokios patalpos tikriausiai buvo laikinos, naudotos tuo metu, kai buvo statoma biblioteka, o vėliau pritaikyta kitoms reikmėms. Tačiau kai kurie vienuolynai pragyveno kopijuodami rašytinę medžiagą, o personalo narys, žinomas kaip armarius, prižiūrėjo rašytinės medžiagos kopijavimą.
XIII amžiuje skriptoriumas pradėjo išeiti už Bažnyčios ribų. Kai kuriose miesto vietose atsirado pasaulietinių kopijų kambariai, kai kurie laisvai samdomi kopijavėjai dirbo namuose. Dėl to rašytinė medžiaga tapo dar lengviau prieinama plačiosios visuomenės nariams, galintiems skaityti. Keliaujantys kopijuotojai taip pat galėjo susitarti, kad pamatytų rašytinę medžiagą privačiose bibliotekose ir kolekcijose, pasilikdami, kol jų kopijos bus baigtos, ir kartais pasikeisdamos prieiga prie kitų knygų ir rankraščių prekyboje.
Kai kiekviena knyga buvo rašoma ranka, knygos kopijavimas sunaudodavo daug laiko. Rašytojai ir kopijavėjai taip pat papuošė savo darbus, kurdami šviečiančias raides, pridėdami iliustracijas ir sukurdami prabangius viršelius, kad apsaugotų savo baigtus kūrinius. Knygos ir rankraščiai skriptoriume virto meno kūriniais, kai kurie vienuolynai ir pavieniai vienuoliai tapo žinomi dėl aukštos jų gaminamų darbų kokybės. Kai kurie labai puikūs rankraščių pavyzdžiai, pagaminti skriptoriuose, gali būti eksponuojami muziejuose visame pasaulyje.