Dikcija ir sintaksė yra du pagrindiniai komunikacijos stiliaus elementai. Dikcija reiškia konkrečius žodžių, kuriuos naudoja kalbėtojas ar rašytojas, pasirinkimą, o sintaksė nurodo, kaip žodžiai išdėstomi taip, kad sudarytų sakinį. Tekstas su sudėtinga dikcija paprastai taip pat turi sudėtingą sintaksę ir atvirkščiai, tačiau iš tikrųjų tai yra atskiri stiliaus aspektai. Kartu dikcija ir sintaksė vaidina svarbų vaidmenį nustatant teksto toną, skaitomumą ir susidomėjimą.
Kūrinio žodyną sudaro autoriaus vartojamų žodžių tipai ir įvairovė. Jis gali būti sudarytas iš paprastų bendrų žodžių arba unikalaus ar techninio žargono. Pavyzdžiui, žodžiai „karvė“ ir „galvijai“ reiškia tą patį. Tačiau „karvė“ yra įprastas žodynas, o „galvijai“ yra labiau specializuotas.
Kita vertus, sintaksė yra susijusi su žodžių išdėstymu, o ne su konkrečių žodžių pasirinkimu. Kaip ir dikcija, sintaksė gali būti paprasta arba sudėtinga. Sudėtingos sintaksės sakinyje gali būti daug priklausomų sakinių arba unikalių gramatinių ypatybių.
Geras komunikatorius žino, kokį poveikį skaitytojui daro jo ar jos sakinio struktūra ir žodyno pasirinkimas. Jis arba ji naudos dikciją ir sintaksę, kad perteiktų situaciją atitinkantį toną. Pavyzdžiui, rašydamas vaikišką knygą apie kates, rašytojas tikriausiai jų nevadins „felidae“ ir greičiausiai naudos labai paprastas sakinių struktūras. Tačiau jei rašote recenzuojamam žurnalui, galima tikėtis daugiau mokslinių žodžių ir sudėtingesnių sakinių.
Skaitomumas yra svarbus būdas, kuriuo dikcija ir sintaksė veikia raštą. Vartodamas daugiaskiemenį arba seskvipedinį veiksmažodį ir sudarydamas sakinius taip, kad dėl daugybės sakinių gali sumenkinti teksto prasmę, autorius gali sumažinti savo skaitomumą. Kitaip tariant, paprastus sakinius ir žodžius skaityti lengviau. Sakinius su ilgais, neįprastais žodžiais skaityti sunkiau nei sakinius, kuriuose naudojamas pagrindinis žodynas.
Tinkamas ir įvairus žodynas bei sintaksė taip pat daro tekstą įdomesnį. Nors trumpesni sakiniai ir paprastesnis žodynas yra lengviau suprantami, nuolat vartojant tuos pačius žodžius, rašymas gali būti nuobodus. Nuolat vartojant trumpus sakinius, skaitytojas gali jaustis taip, lyg su juo „kalbama“, ir jis nesusidomės. Autorius, kuris keičia šiuos du elementus, atsižvelgdamas į tai, kas tinka situacijai ir auditorijai, paprastai yra veiksmingiausias ir įdomiausias komunikatorius.