Neoromantizmas – platus menines ribas peržengiantis judėjimas, suteikęs daugiau reikšmės vidinių jausmų reprezentacijai. Ji prasidėjo kaip reakcija į natūralizmą 19 amžiuje ir atsigręžė į romantizmo erą, tačiau nuo to laiko ji tapo reakcija į modernizmą ir postmodernizmą. Neoromantizmas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje apie 1880 m., bet vėliau išplito į kitas pasaulio dalis, įskaitant Rytų Europą, Ameriką ir net Indiją. Ji apima tapybą, literatūrą ir muziką.
Neoromantizmo bruožai apima stiprių emocijų, tokių kaip teroras, baimė, siaubas ir meilė, išraišką. Sąjūdis siekė atgaivinti romantizmą ir viduramžiškumą, skatindamas vaizduotės, egzotikos ir nepažįstamo galią. Kitos savybės apima antgamtinių patirčių propagavimą, Jungo archetipų naudojimą ir domėjimąsi jais bei pusiau mistišką namų ir tautos kerėjimą.
Žmogaus emocijos buvo tokios pat svarbios kaip ir antgamtinės. Neoromantizmas siekė propaguoti tokias idėjas kaip tobula meilė, jaunystės grožis, herojai ir romantiškos mirtys. Tai apėmė romantiškas lordo Bairono tradicijas.
Stiliaus požiūriu paveikslai buvo linkę į istorinį ir natūralų. Vyko sąmoningas ir intelektualus judėjimas nuo bjaurios pramonės revoliucijos mechanizmų ir link supaprastinto praėjusios eros grožio. Didžioji dalis to buvo nostalgija, sumaišyta su fantazija, praeities idėjomis, kurios buvo nugrimzdusios į niūrią tikrovę.
Neoromantizmas tapyboje tęsėsi ir XX–XXI a. Galbūt jie pasiekė savo viršūnę po Pirmojo pasaulinio karo ir vėl po Antrojo pasaulinio karo, kai šis stilius buvo naudojamas niūriems karo potyriams reprezentuoti. Tokie paveikslai yra Keitho Vaughno „Neapykantos komunikacija“ ir Johno Caxtono „Svajotojas kraštovaizdyje“. Kiti žinomi neoromantikų dailininkai yra Paulas Nashas, Grahamas Sutherlandas ir Eugene’as Bermanas.
Rašytojai ir poetai nuo Lewiso Carrollo iki Alano Ginsbergo buvo vadinami neoromantikais. Kiti rašytojai yra JRR Tolkienas ir Dylanas Thomasas. Pavyzdžiui, Tolkieną paveikė Sarehole kaimo kraštovaizdžiai, palyginti su pramonės revoliucijos niokojama netoliese esančiame Birmingeme. Šis sugretinimas padarė didelę įtaką jo rašymui, o „Žiedų valdovas“ turi daug neoromantinių bruožų, įskaitant hobitų ir Rohano meilės gamtai palyginimą su Sarumano primesta industrializacija.
Neoromantizmo terminas buvo vartojamas ir muzikoje. Jis prasidėjo anksčiau nei literatūroje ir yra visuotinai priimtas kaip apimantis muzikos stilių nuo 1950 m. Richardas Wagneris pirmą kartą pavartojo šį terminą smerkdamas prastas romantiškos muzikos versijas, kuriamas Prancūzijoje, tačiau ironiškai šis terminas vėliau buvo naudojamas jo paties muzikinei kūrybai priskirti.