Kontrastinė lingvistika siekia ištirti ir paaiškinti bet kurias dvi kalbas. Tai apima jų skirtumų ir panašumų sąrašą. Kontrastinė kalbotyra taip pat vadinama diferencine lingvistika ir yra lyginamosios kalbotyros poskyris, kurį skiria tik dviejų kalbų studijavimas vienu metu.
Šioje srityje tiriamos kalbos, siekiant išsiaiškinti, kaip jos vystėsi ir su kokiomis kitomis kalbomis jos istoriškai susijusios. Pavyzdžiui, lyginamieji lingvistiniai vengrų kalbos tyrimai rodo ankstyviausius jos ryšius su kinų ir korėjiečių kalbomis, o vėliau – kaip ją paveikė mongolų, turkų ir kitos kalbos, kai madjarai persikėlė į vakarus per Sibirą ir galiausiai į Europą. Tokie tyrimai taip pat parodė, kaip ir kada vengras atsiskyrė nuo artimiausios kalbos partnerio – suomių-estų.
Yra daug lyginamosios kalbotyros, taigi ir kontrastinės kalbotyros, padalinių, nes jie naudoja panašius metodus. Ši disciplina tradiciškai skirstoma į dvi pagrindines grupes: bendrąją lyginamąją kalbotyrą ir specializuotą lyginamąją kalbotyrą. Bendroji lyginamoji kalbotyra skirstoma į aprašomąją, tipologinę ir istorinę kalbotyrą, o specializuotoji lyginamoji kalbotyra – į bendrąją lyginamąją, kalbinio kontakto teoriją ir arealinę kalbotyrą.
Kalbinio kontakto teorija tampa svarbesnė atliekant kontrastines lingvistikos studijas. Jame nagrinėjamas dviejų kalbų santykis. Ne visos priešpriešinėje kalbotyroje tiriamos kalbos yra susijusios arba turėjo kontaktą viena su kita, tačiau tai leidžia lingvistui pažvelgti į galimus vienos kalbos pokyčius kitoje, pavyzdžiui, perkėlimus ir trukdžius. Tai žinoma kaip dvikalbystės teorija ir apima kreolų kūrimą bei vertimą.
Tiek lyginamoji, tiek kontrastinė kalbotyra nagrinėja panašias kalbos sritis. Tai apima kalbos vartojamą žodyną ar žodžius ir tai, kaip tie žodžiai paveikiami, kai jie yra daugiskaita arba linksniuojami. Jie taip pat tiria, kaip kalba naudoja sintaksę sakiniams sudaryti, gramatiką žodžiams ir sakiniams tvarkyti, fonologiją ir kaip kultūra kuria idiomas.
Kontrastinė lingvistika pirmą kartą buvo sukurta šeštajame dešimtmetyje. Jis rėmėsi kalbinio struktūralizmo idėjomis ir iš pradžių buvo skirtas ne kalbotyroms, o pagalbai užsienio kalbų mokytojams. Šiuo tikslu buvo siekiama palengvinti supratimą apie antrosios kalbos mokymąsi ir veiksmingesnį jos mokymą. Prieš pereinant į akademinę bendruomenę, priešinga kalbotyra 1950-aisiais visoje Europoje paskatino didelio masto kalbinius projektus.
Kontrastyvinės lingvistikos studijos atliekamos pagal keturias pagrindines procedūras. Pirmasis – nustatyti dvi studijuojamas kalbas. Antrasis reikalauja išsamaus kiekvienos kalbos savybių aprašymo. Trečia, mokslininkas ieško sugretinimo; ryšiai tarp dviejų kalbų. Ketvirtajame mokslininkas lygina dvi kalbas, kad sužinotų, kaip jos atitinka viena kitą.