Apskritai, žodis „iškalbėjimas“ reiškia kalbėjimo ar žodinio pristatymo būdą. Iškalba ypač vartojama kalbant apie oratoriaus kalbos būdą, kai jis kalba ar skaito garsiai viešai. Iškalba taip pat gali reikšti tinkamo viešojo kalbėjimo studijas, ypatingą dėmesį skiriant tarimui, gramatikai, stiliui ir tonui.
Tačiau kalbėjimas yra daugiau nei tvarkingas apibrėžimas. 1700-aisiais kalbėjimas buvo laikomas meno forma ir formalia disciplina. Šiuo atžvilgiu kalbėjimas turi bendrų ryšių su pronuntiatio, viešojo kalbėjimo menu, kuris buvo viena iš penkių neatsiejamų Vakarų klasikinės retorikos disciplinų. Laikydamiesi šios meno rūšies programos, akademiniai oratoriai būtų mokęsi dikcijos, aprangos, laikysenos ir tinkamo gestų naudojimo. Atrodo, kad tiriant kalbos teikimą, neištarto žodžio perdavimas buvo toks pat svarbus kaip ir ištarto žodžio.
Kaip ir bet kuris sąžiningas kurso dalykas, kalbėjimas apima keletą svarbių principų. Paprastai tai laikoma artikuliacija, linksniavimu, akcentu, balsu ir gestu. Artikuliacija reiškia kalbos garsus ir tinkamą jų tarimą. Infleksija reiškia oratoriaus balso aukštį arba toną ir jų moduliavimą. Kirtis reiškia konkretaus skiemens, žodžio ar frazės pabrėžimą, palyginti su kitų aplinkinių skiemenų ar sakinio dalių pabrėžimu. Kalbant apie šneką, kirtis nenurodo jokio rašytinio žymėjimo ar regioninio tam tikros kalbos tarimo. Balsas visų pirma reiškia to, kas kalbama ar išsakoma, kokybę, aiškumą ir efektyvumą. Žinoma, gestas reiškia bet kokį kūno judesį, kuris lydi ištartą žodį, ypač judesį, skirtą pabrėžti arba padėti perduoti ištartą žodį.
Pavyzdys gali būti panaudotas norint paaiškinti kalbos ir tarimo idėjas, nes jos galėjo būti tiriamos ir suprantamos XVI amžiuje. Tarkime, oratorius priartėja prie podiumo skurdžiais drabužiais, visą savo kalbą stovi sugniužęs ir visiškai ramus, tačiau kalba taisyklinga intonacija ir garsumu, efektyviomis formuluotėmis ir sodriu balso tonu. Kritikuodami galėtume pasakyti, kad oratorius pasižymėjo tinkama iškalba, nes jo kalbos skambesys buvo priimtinas. Tačiau oratorius nebūtų pademonstravęs tinkamo pronuntiatio, nes buvo vizualiai nuobodus ir neapsakomas.