Elžbietos laikų sonetas – tai poezijos forma, kuri buvo populiari valdant karalienei Elžbietai I Anglijoje, nuo 1558 iki 1603 m. Paprastai kalbama apie Viljamą Šekspyrą, gyvenusį 1564–1616 m., taigi eilėraštis buvo naudojamas viena iš daugelio jo populiarių pjesių buvo vadinama Elžbietos sonetu arba Šekspyro sonetu. Eilėraščių tipai turi 14 eilučių, parašytų jambiniu pentametru, ir yra skirti rimuoti vienu iš dviejų pagrindinių būdų. Itališka forma išskiria pirmąsias aštuonias eilėraščio eilutes kaip pagrindinę temą arba oktavą, o paskutines šešias eilutes – kaip pagalbinį sestetą, užbaigiantį eilėraštį. Angliškoje Elžbietos laikų soneto versijoje yra trys keturių kintamų eilučių grupės, žinomos kaip ketureiliai, po kurių seka viena dviejų eilučių grupė, vadinama kuple.
Šio tipo poezija buvo tokia populiari Šekspyro laikais, kad, kaip manoma, XVI amžiuje Europoje buvo užrašyta daugiau nei 300,000 16 Elžbietos laikų sonetų. Jų pagrindinė tema buvo romantika, nors daugelis ankstyvųjų literatūros versijų dabar laikomos meninėmis detalėmis ir meninėmis detalėmis. Atrodo, kad jie buvo labiau įprastas ir įprastas būdas išreikšti savo emocijas per tam tikrą laikotarpį. Pagrindinė to laikotarpio poetų, rašiusių romantiškus sonetus, tema buvo nenumaldomas vyro meilužio atsidavimas savo meilės objektui ir moters polinkis būti idealizuotai ir nepasiekiamai.
Elžbietos laikų soneto kilmė įvyko Italijoje ir ją galima atsekti iki Petrarcho, žinomo XIV amžiaus italų mokslininko ir poeto. Spausdintos Elžbietos laikų soneto versijos Europoje pradėjo plisti po 14 m. Ši tradicija jau buvo įsitvirtinusi žodžiu, tačiau dar gerokai anksčiau Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.
To meto sonetuose vaizduojamas apsėstų įsimylėjėlių idealizmas ir savęs kankinimas prisidėjo prie jų, kaip kūrybiško kalbos vartojimo ir emocijų raiškos, populiarumo. Toks ekstremalus jų žmogaus elgesio vaizdavimo pobūdis tikriausiai taip pat lėmė jų išnykimą iš mados, kai visuomenėje įsitvirtino praktiniai mechanizacijos ir industrializacijos procesai. Elžbietos laikų sonetas poezijos požiūriu daugiausia buvo skirtas nesusituokusioms moterims, o moterų vaidmeniui visuomenėje pasikeitus į lygesnę partnerystę ekonomikos augime, sonetų aistra tapo labiau neutrali lyčių atžvilgiu. Šekspyras panaudojo savo pjeses, kad išsaugotų soneto intenciją kaip aistros ir susižavėjimo tarp lyčių išraišką, neaptemdomą kasdienių šių dienų reikalavimų.