Politinę filosofiją sudaro dvi plačios disciplinos: politika ir filosofija. Nors politika paprastai gali būti suprantama kaip formalaus sprendimų priėmimo procesas, filosofija susideda iš žinių ir vertybių, kurios padeda spręsti problemas ir priimti sprendimus. Įprastos politinės filosofijos temos yra vyriausybės funkcijos, teisingumo teisinio kodekso kūrimas ir žmogaus teisių klausimai, tokie kaip laisvė. Vakarų politinė filosofija yra ypatingas požiūris į šiuos klausimus, daugiausia suformuotas tokių filosofų kaip Platonas ir Aristotelis. Tokios istorinės įtakos kaip Romos imperija, Renesanso laikotarpis ir įvairios kultūrinės bei regioninės revoliucijos taip pat padėjo sutvirtinti daugelį Vakarų filosofinės politikos principų, tokių kaip demokratija, žmogaus teisės ir teisinė valstybė.
Nėra tikslaus Vakarų termino apibrėžimo, tačiau daugelis žmonių Vakarų Europą ir regionus, kuriems daugiausia įtakos turi šios kultūros, laiko vakarais. Taigi Vakarų politinė filosofija apima regionus nuo Prancūzijos iki JAV. Daugelis šios politinės filosofijos savybių atsirado senovės Graikijoje, kur filosofai tyrinėjo racionalius, emocinius ir etinius įtikinėjimo elementus.
Per visą istoriją atsirado daug valdymo formų, ir šios vyriausybės paprastai pasisako už valdymą, padiktuotą dvasinės dieviškosios teisės, arba lyderystę, orientuotą į socialinės vienybės palaikymą. Kai kurie regionai turi senas tradicijas, kai valdymas yra ribotas, pavyzdžiui, vieno asmens valdovo diktatūros ir monarchijos. Kita vertus, Vakarų politinė filosofija pasisako už demokratiškesnes sistemas, kai regiono piliečiai paprastai renkasi asmenis, atstovaujančius jų interesams. Idealiu atveju Vakarų sistemoje sąžininguose ir nešališkuose rinkimuose varžytųsi keli skirtingi asmenys. Kitas demokratijos bruožas yra tai, kad asmuo ar grupė, kuri gauna didžiąją dalį pilietybės paramos, prisiimtų lyderio vaidmenį.
Sąžiningumo ir teisingumo akcentavimas išryškina kitą pagrindinį Vakarų politinės filosofijos aspektą – žmogaus teisių gynimą. Vakarų filosofijos paprastai teigia, kad laisvę ir laisvę labai vertina, todėl politika dažnai kuriama atsižvelgiant į šiuos aspektus. Toks filosofinis požiūris gali sustiprinti paramą priemonėms, pradedant nuo lygybės įstatymų priėmimo iki regioninių revoliucijų rėmimo. Nors Vakarų vyriausybės dažnai veikia vadovaudamosi daugumos valdymo mentalitetu, jos taip pat stengiasi subalansuoti mažumų nuomonių ir įsitikinimų apsaugą.
Vakarų politinės filosofijos praktikai taip pat turi pasverti tikėjimą tam tikromis prigimtinėmis žmogaus teisėmis, tokiomis kaip laisvė, su būtinybe įgyvendinti pilietybės elgesio apribojimus. Įvairios teisinės sistemos visame pasaulyje sprendžia šias problemas. Į Vakarus orientuotoje teisinėje valstybėje vyriausybė yra atsakinga už nustatytų teisinių standartų, kuriuos remia jos žmonės, kūrimą. Šių įstatymų pažeidėjai turi teisę į tam tikrą teisinį procesą, pavyzdžiui, teisminį procesą. Taigi šioje politinėje filosofijoje labai svarbu sukurti vienodą, bet pritaikomą elgesio kodeksą ir suteikti potencialiems pažeidėjams sąžiningą teisingumo sistemą.
Politinės filosofijos gali informuoti ir kitas institucijas, tokias kaip ekonomika. Pavyzdžiui, Vakarų politinė filosofija dažnai papildys kapitalizmą. Kai kurie pagrindiniai kapitalizmo bruožai apima privačią prekių nuosavybę, konkurencingas produktų rinkas ir pelną, gaunamą iš darbuotojų valdomų darbo sistemų ir pasiūlos bei paklausos grandinių. Be to, laisva prekyba tarp regionų yra ryškus daugelio Vakarų ekonominių sistemų bruožas.