Tarptautinis taikinimas – tai procesas, kurio metu dvi tarptautinės ginčo šalys prašo taikintojo atvykti ir padėti joms pabandyti išspręsti ginčą. Tai alternatyvaus ginčų sprendimo forma, kuri neturi teisinės galios. Ginčo šalys ja naudojasi siekdamos pasiekti sprendimą prieš pradėdamos įprastą teisminį procesą. Šio proceso metu abi pusės retai susiduria viena su kita per stalą, dalyvaujant taikintojui.
Tokio tipo derybos itin naudingos, nes šalims nereikia tuo pačiu metu būti toje pačioje vietoje. Taikintojas paprastai susėda su kiekviena iš šalių, kad sudarytų tikslų, kurių kiekviena norėtų pasiekti derybų procese, sąrašą. Tada taikintojas eina tarp abiejų šalių, siekdamas kiekvieno iš šių tikslų. Paprastai grupės dirba nuo mažiausiai svarbaus tikslo iki svarbiausio tikslo. Jie dirba taip, kad pasiektų sutarimą dėl tam tikrų dalykų ir sustiprintų pasitikėjimą taikintoju bei pačiu procesu.
Kiekvienas tarptautinis taikinimo procesas yra visiškai savanoriškas. Kiekviena šalis turi susitarti dalyvauti procese. Taikintojas paprastai susisiekia ir apklausia kiekvieną ginčo šalį ir suteikia visą reikalingą informaciją apie konkrečius ginče dalyvaujančius įstatymus. Jis arba ji padeda šalims apsikeisti informacija ir atitinkamais dokumentais. Taikintojas padeda lengviau išspręsti ginčus, dalindamasis pasiūlymais tarp šalių ir pasiūlo tokių pasiūlymų variantus šalims.
Taikintojai nepriima sprendimų už besiginčijančias šalis tarptautiniame taikinimo procese. Jie nepriima sprendimų dėl teisingo, neteisingo ar ginčo baigties, taip pat nenurodo ginčo šalims, ką daryti ar ne. Taikintojai nepriima sprendimų ir negali priversti šalių dalyvauti tarptautiniame taikinimo procese.
Tie, kurie dirba taikintojais, turėtų būti aukštos kvalifikacijos derybininkai. Jie dažnai dirba su konkrečiomis nevyriausybinėmis agentūromis, nors kai kurios dirba būtent su vyriausybinėmis agentūromis. Taikintojai paprastai yra licencijuoti advokatai.
Tarptautinis taikinimas skiriasi nuo arbitražo tuo, kad taikinimas nėra privalomas teisinis procesas. Taikintojas neturi galimybės iškviesti liudininkų ar priimti sprendimo. Procesas nuo mediacijos skiriasi tuo, kad mediacijos metu šalys dažniausiai susitinka, o diskusijai vadovauja mediatorius. Taikinimo metu šalys retai susitinka dalyvaujant taikintojui.