Moralinis autoritetas reiškia pagrindinę filosofiją, kuri kuria arba aiškina įstatymus, arba ji gali turėti kitokius apibrėžimus. Manoma, kad daugelis asmenų, ypač išrinkti pareigūnai, turi didžiausią autoritetą. Kita vertus, pats įstatymas gali būti laikomas turinčiu galią kurti moralę ir gerbiamas kaip šaltinis, kuriuo žmonės grindžia savo elgesį. Klausimas tampa daug sudėtingesnis, ypač visuomenėse, kuriose asmenys turi skirtingą požiūrį į tai, kas yra moralė.
Teokratijoje moralinis autoritetas kyla iš dominuojančios religijos. Tai reiškia, kad religijos įstatymai ir civilinė bei baudžiamoji teisė yra labai artimi, nes religiniai lyderiai kontroliuoja vyriausybę. Tai nereiškia, kad susitarta dėl visų įstatymų, nes religijų aiškinimai skiriasi net ir pagrindinėse sektose. Vis dėlto manoma, kad religiniai lyderiai turi moralinį autoritetą kurti ir aiškinti įstatymus, o šis autoritetas kyla iš konkrečių religinių mokymų laikymosi.
Sektantų vyriausybės nusprendžia, iš kur kilęs moralinis autoritetas priimti ir aiškinti teisę. Tokios vietos kaip JAV prasidėjo nuo įstatymų, kurie buvo laisvai įkvėpti judėjų ir krikščionių koncepcijų. Tėvai įkūrėjai siekė suteikti žmonėms religijos laisvę, tačiau bendras suvokimas, kad krikščioniškąja filosofija pagrįsti įstatymai turi didžiausią moralinį autoritetą. Rėmėjai ir kiekviena valstybė nuėjo toliau, kurdami būdus, kaip žmonės galėtų dalyvauti nustatant teisę. Suteikdamos žmonėms teisę balsuoti, valstijos ir federalinė vyriausybė suteikė balsuojančiai visuomenei galimybę ir įgaliojimus nuspręsti, kas yra moralu.
Kai JAV brendo, ji išplėtė šią galią daugiau žmonių, išplėtusi balsavimo teises. Tokia valdžia ne visada yra tiesioginė. Asmuo gali rinkti valdžios pareigūną, bet nepriversti jo balsuoti tam tikru būdu. Kartais teisėjai yra skiriami, o ne renkami, ir jie aiškina galiojančius įstatymus arba sukuria naujus įstatymus kurdami precedentus. Iš esmės moralinis autoritetas yra pasklidęs JAV ir ne visada pasiskirstęs tolygiai.
Moralinis autoritetas labai sudėtingas įvairiose populiacijose yra tai, kad visi nesutinka dėl tų pačių pagrindinio įstatymo pagrindų. Žmonės gali net nesutikti, kas turėtų būti autoritetas – vieni sako religiją, kiti – rinką, treti – siūlo daugumos nuomonę. Kai knygose pateikiami tam tikri prieštaringi įstatymai, tie, kurie labai priešinasi, gali manyti, kad būtina praktikuoti pilietinį nepaklusnumą, kai tai leistina, ir gali daryti tokius dalykus kaip taikiai protestuoti. Jie gali neturėti galimybių nepaisyti įstatymų kitais būdais. Jei iš surinktų mokesčių finansuojama abortų klinika, o žmogus nepritaria abortui, jis paprastai negali atsisakyti mokėti mokesčių, nepatirdamas pasekmių.
Nuomonių įvairovė, teologinis pagrindas ir interpretacijos kelia klausimų, kas turi teisę priimti moralinius sprendimus. Šie klausimai iškyla teismo salėse, kur teisėjai turi aiškinti įstatymus iš moralinės pusės. Išrinkti atstovai į vyriausybę taip pat ginčijasi dėl moralinio autoriteto, o balsuojanti visuomenė ginčijasi, kurie žmonės labiausiai gali turėti tokio tipo valdžią. Tai veda prie nuolatinio įstatymų iš naujo įvertinimo ir rinkėjų nuomonės, kas geriausiai atstovauja moralinei pažiūrai, pasikeitimą.