2011 m. Romanas Ostriakovas iš Genujos (Italija) prekybos centro nusipirko maišelį duonos lazdelių, tačiau buvo sustabdytas jam nespėjus išvykti. Jaunas benamis nesumokėjo už nedidelę dešrelę ir du sūrio gabalėlius, kurių bendra vertė – 4.07 euro (4.50 USD), kuriuos buvo pasidėjęs kišenėje. Po penkerių metų, po daugybės apeliacijų, Italijos Aukščiausiasis kasacinis teismas nusprendė, kad Ostriakovas paėmė maistą „atsižvelgdamas į neatidėliotiną ir esminį poreikį maitintis“, todėl ši veika nėra nusikaltimas.
Įstatymas, tvarka ir užuojauta:
Ekonominių sunkumų laikais teismo sprendimas „visiems primena, kad civilizuotoje šalyje net patys blogiausi žmonės neturėtų badauti“, – teigė laikraštis „La Stampa“.
Italijos Aukščiausiasis kasacinis teismas tikrina tik teisės taikymą, o ne konkrečios bylos faktus.
Ši byla buvo lyginama su Jeano Valjeano istorija „Vargdieniuose“, nes romano veikėjas buvo nuteistas ilgą kalėti už duonos vagystę, norėdamas pamaitinti savo alkaną šeimą.