Savanoriška žmogžudystė yra nusikaltimas, susijęs su neteisėtu kito žmogaus nužudymu. Tai atsitinka, kai kaltinamasis neturėjo iš anksto apgalvoto ketinimo nužudyti auką; greičiau sprendimas buvo priimtas spontaniškai. Daugelis jurisdikcijų tai apibūdina kaip nusikaltimą, kuris įvyksta per „aistros įkarštį“. Kitaip tariant, kaltinamasis buvo provokuojamas nužudyti nukentėjusįjį dėl aplinkybių, dėl kurių protingas asmuo pasielgtų neapgalvotai ir neapgalvotai. Klasikinis „aistros karščio“ momento pavyzdys – vyras, grįžtantis namo, kad rastų savo žmoną lovoje su kitu vyru, kurį paskui nužudo vietoje.
Kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis už savanorišką žmogžudystę, kaltinimas paprastai turi įrodyti keletą elementų, dėl kurių nekyla pagrįstų abejonių. Pirma, kaltinimas paprastai turi įrodyti, kad kaltinamasis sukėlė kito žmogaus mirtį. Antra, turi būti įrodyta, kad kai kaltinamasis ėmėsi veiksmų, jis neteisėtai ir tyčia nužudė auką. Galiausiai jie turi įrodyti, kad kaltinamasis buvo tinkamai išprovokuotas nužudyti.
Kas yra tinkama provokacija, priklauso nuo konkrečių su nužudymu susijusių faktų. Paprastai tai reikalauja, kad aplinkybės būtų pakankamai žiaurios, kad paskatintų protingą asmenį nužudyti auką toje pačioje situacijoje. Taip pat gali reikėti, kad aukos veiksmų pakaktų, kad protingas asmuo prarastų kontrolę arba veiktų aistros įkarštyje. Kai kaltinamasis veikia aistros įkarštyje, jis arba ji paprastai išgyvena stiprias emocijas, tokias kaip pyktis, baimė ar pasipiktinimas. Be to, jo ar jos aistros veiksmas yra tiesioginis atsakas į aukos elgesį.
Savanoriška žmogžudystė skiriasi nuo žmogžudystės ir netyčinės žmogžudystės. Žmogžudystė apima elementą, vadinamą piktavališkumu, kuris yra tiesiog žudymas tyčia, apgalvojus ar iš anksto apgalvojus. Pavyzdžiui, jei moteris nusipirktų ginklą, sugalvotų alibi, išvarytų savo vyrą į atokią vietovę ir tada nušautų, būtų piktavališka. Savanoriško žmogžudystės atveju, nors kaltinamasis ketina nužudyti auką, jo ketinimas dažniausiai grindžiamas užsidegusios aistros būsena, o ne iš anksto apgalvotu piktumu. Paprastai savanoriška žmogžudystė apima trumpesnį kalėjimo laiką nei žmogžudystė.
Dėl netyčinės žmogžudystės kaltinamasis paprastai visai neketina nužudyti aukos. Pavyzdžiui, neatsargus vairuotojas, automobilio avarijoje nužudęs kitą asmenį, gali būti apkaltintas netyčia žmogžudyste. Paprastai už tai gresia mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei už savanorišką žmogžudystę. Daugumoje jurisdikcijų įstatai numato bausmių skyrimo gaires už žmogžudystę ir savanorišką bei netyčinę žmogžudystę.