Krovinių vežimo jūra įstatymas yra Jungtinių Valstijų kodekso dalis, reglamentuojanti krovinių siuntėjų ir to krovinio vežėjų atsakomybę ir apsaugą. Šis aktas seka ir išplečia tarptautinę teisę. Jame nurodoma, kas yra atsakingas už prekes kiekviename proceso etape ir kokios tos pareigos.
1924 m. įvyko tarptautinė konvencija, kuria buvo siekiama sukurti tarptautines taisykles, reglamentuojančias važtaraščius. Važtaraštis iš esmės yra kvitas, kurį laivo savininkas įteikia siuntėjui. Pripažįsta, kad prekės buvo gautos ir tų prekių būklė tuo metu. Sąskaita taip pat yra sutartis, leidžianti abiem šalims žinoti, kur vežamos prekės ir kas jas gaus paskirties vietoje.
Jungtinėse Valstijose Kongresas nusprendė pakeisti kai kurias vadinamąsias Hagos taisykles, nustatytas Nacionalinio konvencijos. Krovinių vežimo jūra įstatymas yra jų pastangų rezultatas. Jis įsigaliojo 16 m. balandžio 1936 d.
Krovinių vežimo jūra įstatymas reglamentuoja visą prekių gabenimą jūra į Jungtines Valstijas arba iš jų. Ji netaikoma laivybai tarp Jungtinių Valstijų ir bet kurios tai šaliai priklausančios provincijos ar teritorijos. Be to, aktas reglamentuoja tik faktinį gabenimo procesą nuo prekių pakrovimo iki jų iškrovimo iš laivo. Prieš ir po to galioja kiti įstatymai.
Pagal įstatymą pirmoji vežėjo pareiga yra užtikrinti, kad jo laivas būtų tinkamas plaukioti. Tai reiškia, kad jis yra tinkamai aprūpintas ir įrengtas. Ji taip pat turi turėti tinkamas patalpas prekėms, kurias vežėjas ketina gabenti. Pavyzdžiui, jei jis veža maistą, laive turi būti veikiantys šaldymo įrenginiai.
Vežėjas turi išduoti siuntėjui važtaraštį. Šioje sąskaitoje turi būti nurodytas prekių sąrašas ir jų būklė pakrovimo metu. Jei prekės pametamos ar sugadintos, vežėjas privalo nedelsdamas apie tai pranešti siuntėjui.
Jei laikomasi visų šių sąlygų, vežėjas įgyja tam tikrą apsaugą pagal Krovinių vežimo jūra įstatymą. Jis ar ji nėra kaltas dėl nelaimingų atsitikimų tol, kol laivas buvo tinkamas plaukioti kelionės pradžioje. Dievo veiksmai, karas ir daugybė kitų nenumatytų pasekmių vežėjas negali kontroliuoti, todėl jis ar ji nėra už juos atsakinga. 2006 m. sausio mėn. vežėjas taip pat negalėjo būti laikomas atsakingas už daugiau nei 500 JAV dolerių (USD) už vieną krovinio vienetą. Jis turi teisę sunaikinti bet kokį pavojingą krovinį, jei jis buvo pakrautas be jo sutikimo.