Privatumo įstatymas yra Amerikos įstatymas, priimtas 1974 m., siekiant išspręsti didėjantį susirūpinimą dėl asmenų privatumo ir būdo, kuriuo vyriausybė saugo, tvarko ir kontroliuoja įrašus. Privatumo įstatymo esmė apėmė individualią vyriausybės įrašų kontrolę, o įstatyme teigiama, kad žmonėms turi būti leista matyti savo įrašus ir kad jie turi teisę taisyti neteisingus įrašus ir sužinoti, kaip naudojami jų įrašai.
Žmonės dažnai kartu diskutuoja apie Privatumo įstatymą ir Informacijos laisvės įstatymą, nes abu teisės aktai susiję su vyriausybės skaidrumu ir įgalina atskirus piliečius. Tačiau Privatumo įstatyme daugiau dėmesio skiriama asmenų privatumo apsaugai, o Informacijos laisvės įstatymu siekiama, kad vyriausybės turima informacija būtų prieinamesnė visuomenei, jei laisva prieiga nekeltų pavojaus nacionaliniam saugumui.
Pagal Privatumo įstatymą vyriausybinės agentūros turi turėti įrašų sistemas ir tuos įrašus kontroliuoti bei saugoti. Informacija tarp agentūrų negali keistis, išskyrus tam tikras aplinkybes arba gavus asmens sutikimą su įrašais. Kai įrašų sistemoje yra dalykų, kuriuos galima naudoti identifikuojant asmenis, pvz., vardus, socialinio draudimo numerius ir kitus identifikatorius, šie asmenys turi teisę prašyti savo įrašų kopijų.
Žmonės gali pateikti Privatumo įstatymo užklausą, kad pamatytų vyriausybinių agentūrų turimus įrašus, taip pat gali ištaisyti klaidas, jei jų nustato. Vyriausybinės agentūros neskleis informacijos, kuri laikoma potencialia saugumo rizika, taip pat neskels informacijos, jei nenaudojami asmens identifikatoriai. Pavyzdžiui, vyriausybinė agentūra, tvarkanti įrašus apie organizacijas, neprivalėtų skelbti informacijos apie tas organizacijas tų organizacijų nariams, nebent failui indeksuoti ir orientuoti į agentūros rinkmenų sistemą būtų naudojamas kažkas panašaus į vardų sąrašą.
Privatumo įstatymas taip pat apsaugo piliečius nuo jų informacijos atskleidimo asmenims, kurie neturi teisės. Pavyzdžiui, žmonės negali pateikti užklausų dėl Privatumo įstatymo kitiems žmonėms nei jie patys, o Privatumo įstatymas taip pat gali būti naudojamas siekiant apriboti informacijos laisvės įstatymo užklausas, remiantis tuo, kad tam tikrų prašymų patenkinimas gali pakenkti asmens privatumui. Įstatymas taip pat netaikomas medžiagai, kuri laikoma istorine ar archyvine; Pavyzdžiui, gauti informacijos apie asmenį, gyvenusį ankstesniame amžiuje, yra gana lengva, nes ta informacija yra laikoma archyvine.