Viduramžių epochoje prekarija buvo bažnytinės žemės naudojimo suteikimas visą gavėjo gyvenimą mainais už tarnybą bažnyčiai. Tokios dotacijos, kaip rodo šio žodžio kilmė, buvo nesaugios; naudotojas turėjo dotaciją bažnyčios valia, ir bažnyčia galėjo atsiimti leidimą naudotis žeme. Tokios dotacijos kartais vadinamos fiefais, nors tai nėra techniškai teisinga, nes žemę valdė ir suteikė bažnyčia, o ne ponas.
Viduramžių epochoje bažnyčia įgijo didelių žemės sklypų kontrolę ir naudojo prekarių dotacijų sistemą. Kariai gali gauti žemes mainais už karinę apsaugą, o lordai iš esmės galėjo išsinuomoti žemes pagal tokias dotacijas, mokėdami bažnyčiai mainais už teisę naudotis žeme. Naudotojas turėjo išlikti geros būklės su bažnyčia, kad išlaikytų žemę, todėl bažnyčia turėjo aukštą kontrolės lygį.
Tačiau šio susitarimo nauda buvo ne visos bažnyčios pusėje. Karalius galėjo priversti bažnyčią suteikti žemes ir jai neliks nieko kito, kaip tik paklusti, nesvarbu, ar įsakymas buvo išleistas kaip pasiūlymas, ar tiesioginis reikalavimas. Karaliai per bažnyčią galėjo apdovanoti ypač slyvas nekilnojamojo turto savo mėgstamiems pasekėjams, neprarasdami nė vienos valdomos žemės. Bažnyčia, suteikdama prekarijas, netektų teisės į bet kokias pajamas iš žemės, net jei nuo jų priklausytų bažnytinės veiklos finansavimas.
Nors žemės naudojimo terminas paprastai tęsiasi visą savininko gyvenimą, kartais prekarija truktų trumpiau, pavyzdžiui, penkerius metus. Kai kurie bažnytiniai pareigūnai rekomendavo šį politikos pakeitimą, kad priverstinė prekarija būtų mažiau patraukli monarchui; nedaugelis ištikimų pasekėjų norėtų, kad būtų apdovanoti teise naudotis žeme tik penkerius metus, be jokios garantijos, kad po to jie galės ja toliau naudotis. Tai sumažino priverstinių žemės dotacijų naudingumą karaliaus požiūriu ir suteikė bažnyčiai daugiau savarankiškumo disponuojant savo žemėmis.
Žemės nuosavybė viduramžiais buvo sudėtinga tema. Daugelis žmonių valdė žemes tik visą savo gyvenimą ir neturėjo teisės suteikti žemių ar teisės ja naudotis išgyvenusiems. Tai kartais sukurdavo situacijas, kai žmonos ir vaikai likdavo be pinigų, nes jų šeimos turtas kilo iš pajamų iš žemių, kurios buvo valdomos tik valdovo gyvenimą.