Pataisos įstaiga yra įkalinimo įstaiga, kurios tikslas – pertvarkyti nusikaltėlius, o ne tiesiog juos įkalinti. Pirmosiose pataisos namuose gyveno jauni, pirmą kartą nusikaltėliai, taip pat buvo suaugusiųjų moterų ir vyrų pataisos įstaigos. Reformatorijos paprastai vadinamos jaunimo sulaikymo centrais arba pataisos namais, o pataisos namų terminas dažnai yra skirtas suaugusiųjų įstaigoms. Nepilnamečiai yra nukreipiami į bendruomenės ir namų programas.
Reformatorijos pirmą kartą buvo įsteigtos JAV apie 1825 m. Niujorko valstijoje. Pirmosios reformos mokyklos daugiau dėmesio skyrė disciplinai, o ne švietimui. Berniukai ir mergaitės iš pradžių buvo įkalinti kartu, o vėliau atskirti. 1876 m. Zebulonas Brockway’us sukūrė reabilitacijos modelį savo berniukų įstaigoje Elmiroje, Niujorke, pabrėždamas švietimą ir mokymą, lygtinio paleidimo priežiūrą ir neapibrėžtą bausmę, kai kiekvienas kalinys buvo laikomas iki reformos, bet ne ilgiau.
Reformatorija buvo populiari tol, kol pinigai ir riboti ištekliai pradėjo daryti savo koją. Brokvėjaus mokykla nustatė standartą daugybei kitų vietų, nepaisant vėlesnių kaltinimų dėl žiaurumo jo kaltinimams ir abejingo bei neveiksmingo jo strategijų taikymo. Dvidešimtojo amžiaus sandūroje naujai sukurta nepilnamečių teismų sistema įstaigas imta vadinti prekybos ar pramonės mokyklomis. Karingos institucijos pradėjo užleisti vietą kaimo, šeimyninio stiliaus patalpoms su kotedžais ir jaukesne atmosfera, sekdamos pavyzdžiu Europoje.
Moterų patalpos XX amžiaus pradžioje buvo siaubingai niūrios. Religijos šalininkai įsteigė reformatoriją, siekdami pagerinti sąlygas ir niūrų kalinių kūdikių išgyvenamumą. Moterims buvo suteiktas išsilavinimas ir tam tikras profesinis mokymas, kad padėtų joms išėjus į laisvę. Moterų pataisos namai, kaip ir jų kolegos vyrai, tapo pataisos centrais, kuriuose mažiau dėmesio buvo skiriama reintegracijai.
Karinio stiliaus nepilnamečių pataisos namai vėl atsirado 1990-aisiais, kai buvo įkurtos stovyklos, kurios yra griežtos, nekreiptos programos, skirtos jaunatviškiems nusikaltėliams, skirtos reabilituotis taikant drausmę. Panašių suaugusiems skirtų bausmių sistemos programų atšaka, šoko įkalinimas nepilnamečių stovyklose pasirodė esąs ne veiksmingesnis mažinant recidyvą nei bet kuri kita pataisos įstaiga. Kai kurios įstaigos netgi sulaukė įtarimų dėl piktnaudžiavimo.
Dauguma nepilnamečių nusikaltėlių siunčiami į bendruomenines programas arba į mažų grupių namus, kur jie gali gauti reabilitacijos, konsultavimo, švietimo ir profesinio mokymo paslaugas. Programos kuriamos turint omenyje aukštus tikslus, tačiau, kad jos būtų veiksmingos, jos turi būti tinkamai įgyvendintos – tai sudėtinga užduotis, kai jurisdikcijos mažina biudžetus. Neseniai išleistiems kaliniams pagal bet kurią iš šių programų reikia paramos, kad jie galėtų grįžti į savo bendruomenes, mokyklas ir dirbti.