Kartais vadinamas masiniu perdavimu, masinis pardavimas yra situacija, kai įmonė ar kitas subjektas parduoda visą arba didžiąją dalį savo turto vieninteliam pirkėjui. Tokio tipo pardavimas gali vykti, kai įmonė užsidaro ir nori likviduoti savo atsargas arba kaip priemonė padengti neapmokėtas skolas kreditoriams. Daugumoje šalių galioja tam tikri masinio pardavimo įstatymai arba įstatymai, padedantys apsaugoti pirkėjo teises nuo kreditorių pretenzijų.
Svarbu pažymėti, kad prekių pardavimas urmu nėra tas pats, kas masinis pardavimas. Skirtumas yra susijęs su tuo, kas yra įprasta verslo pardavimo veikla. Pavyzdžiui, ūkininkai dažnai sudaro sutartis parduoti visą tam tikro derliaus sezono derlių vienam pirkėjui; tai yra įprastas verslo toje pramonės šakoje būdas, todėl neatitinka masinio pardavimo kriterijų. Priešingai, mažas verslas, gaminantis baidares, paprastai laikui bėgant parduoda savo prekes keliems pirkėjams. Jei kanojų gamintojas staiga parduotų visą baidarių atsargą vienam pirkėjui, tai būtų laikoma nepatenkančia į įprastos pardavimo veiklos sritį ir būtų laikomas masiniu pardavimu.
Atliekant masinį pardavimą vadovaujamasi bendromis bet kokio tipo masinio turto pardavimo taisyklėmis. Pavyzdžiui, jei įmonė ruošiasi uždaryti veiklą, ji norės atsikratyti gatavų prekių, kurios laukia pardavimo, atsargų. Užuot pardavusi atsargų prekes keliems pirkėjams, įmonė ieškos vieno pirkėjo, kuris galėtų įsigyti visas atsargas už vieną fiksuotą kainą. Tai leidžia įmonei greitai valdyti pardavimą, panaudoti lėšas visoms neapmokėtoms skoloms padengti ir tęsti bendros veiklos nutraukimo procesą.
Siekiant apsaugoti tiek kreditorių, tiek pirkėjų interesus, daugelis jurisdikcijų priėmė tam tikrus teisės aktus, reglamentuojančius pardavimą dideliais kiekiais. Nors specifika įvairiose srityse skiriasi, pagrindinė įvairių masinio pardavimo aktų ir reglamentų idėja yra įsitikinti, kad pardavėjas tinkamai susitarė su kreditoriais, kad padengtų visas neapmokėtas skolas, prieš pradėdamas masinio pardavimo projektą. Tuo pačiu metu daugelyje jurisdikcijų reikalaujama, kad pardavėjas pateiktų pirkėjui dokumentus, iš kurių matyti, kuris iš parduodant įsigyto turto yra užtikrintas ir neužtikrintas, ir su kuriuo nors turtu susijusios skolos mastą.
Dažnai ta pati informacija turi būti pateikta vietos valdžiai, paprastai vietos teismui, pareiškimo forma. Šis procesas leidžia kreditoriams iš anksto žinoti apie pardavimą, susitarti dėl apmokėjimo su pardavėju arba registruoti prieštaravimus vietiniais teisiniais kanalais. Tai taip pat padeda užtikrinti, kad potencialūs pirkėjai būtų visapusiškai informuoti apie skolas, susijusias su turtu, ir galėtų bendradarbiauti su pardavėju bei kreditoriais, kad išmokėtų šias skolas įsigijimo proceso metu.