Investicijų sutartis – tai sutartis, kurioje nurodomos dviejų investicinio projekto šalių teisės ir pareigos. Investavimo sutartyje nustatoma investicijos struktūra ir pobūdis. Jame nurodoma, kokius pinigus viena šalis turi sumokėti kitai ir kokias prekes ar paslaugas ketinama finansuoti arba pagaminti iš investicijų.
Investavimo sutarties šalimis gali būti asmenys, partneriai, fizinis asmuo ir įmonė arba įmonė ir priimančioji šalis. Sutarties objektu gali būti praktiškai bet kokios rūšies verslo įmonės. Sutarties parametrus šalys nustato sutartyje. Tačiau pagrindinė susitarimo forma daugeliui projektų yra tokia pati.
Preliminarioje investicijų sutarties sutarties dalyje nurodomas investuotojo ir investiciją priimančio asmens, partnerio ar įmonės pavadinimas. Šiame skyriuje pateikiamas projekto ar įmonės pobūdis. Taip pat nurodoma investicijų suma ir už ją siūlomas „atlygis“. Atlyginimas paprastai yra įmonės pelno pasidalijimas arba panaši nauda.
Investicijų grąžinimo būdas yra įtrauktas į sutartį. Taip pat nurodoma sutarties trukmė. Mokėjimas paprastai yra procentas nuo pelno. Tačiau šalys gali susitarti dėl bet kokio susitarimo. Mokėjimai paprastai yra susieti su sutarties trukme.
Kai kurios sutartys suteikia investuotojui teisę dalyvauti priimant svarbius sprendimus dėl investicinio projekto. Tai gali apimti sprendimus, pavyzdžiui, išplėsti ar parduoti įmonę, arba būdus, kaip ji turėtų būti skatinama. Kitos investicinės sutarties formos neįtraukia investuotojo į projekto sprendimų priėmimą.
Investuotojo teisės susipažinti su knygomis ir dokumentais, susijusiais su projekto finansine veikla, paprastai yra įtrauktos į sutartis. Nurodomi ir dokumentų tyrimo prašymo būdai. Sutartyje taip pat aptariama šalių galimybė keisti susitarimą ir būdas tai padaryti. Sutartimi gali būti leidžiama arba neleidžiama perleisti investuotojo teisių.
Baigiamojoje dalyje pateikiamos šalių galimybės kilus teisiniams ginčams dėl sutarties. Daugumoje jų yra nuostatų apie tai, kurios valstybės ar šalies teisė reglamentuos bet kokį teisinį ginčą. Kai kuriuose susitarimuose gali būti privaloma ginčų sprendimo sąlyga. Dauguma numato, kad advokato honorarai turi būti sumokėti laimėjusiai šaliai bet kokiame ginče, kylančiame iš investicijų sutarties sutarties.