Kiekviena tauta visame pasaulyje turi savo narkotikų politiką – nuo tų, kurie laikosi griežtos pozicijos bausti pirkėjus ir pardavėjus iki tų, kurie visiškai ignoruoja neteisėtų medžiagų auginimą. Narkotikų politika paprastai yra skirta manipuliuoti nelegalių narkotikų pasiūla ir paklausa šalyje. Vyriausybės nustato baudžiamąsias sankcijas vartotojams, kad sumažintų paklausą, taip pat imasi priemonių, kad medžiagos nepatektų į pardavėjų rankas, kad sumažintų pasiūlą. Tipiški narkotikų politikos pavyzdžiai yra draudimas, dekriminalizavimas ir legalizavimas.
Draudimas yra populiari narkotikų politika išsivysčiusiose šalyse, kuri nustato baudžiamąsias bausmes vartotojams, pardavėjams arba abiem. Tokiomis baudžiamosiomis nuobaudomis siekiama sumažinti paklausą, didinant potencialių vartotojų baimę būti suimtam už narkotikų laikymą. Taip pat gali būti siekiama sumažinti pasiūlą, nustatant griežtas baudžiamąsias sankcijas pardavėjams, todėl nelegalių medžiagų pardavimas tampa mažiau patraukliu užsiėmimu. Draudžiamąją narkotikų politiką remiantys žmonės mano, kad tai siunčia vyriausybės žinią, kad visuomenėje nereikėtų toleruoti nelegalių medžiagų vartojimo. Tačiau kritikai pabrėžia, kad praktinis efektas yra juodosios medžiagų rinkos sukūrimas, dėl kurio atsiranda daugiau smurto, nei atsirastų kitu atveju.
Kitoje draudžiamosios narkotikų politikos tvoros pusėje yra legalizavimas. Visiško nelegalių medžiagų legalizavimo šalininkai teigia, kad baudžiamosios sankcijos mažai mažina narkotikų paklausą ar pasiūlą, o ne tik padaro nelegalių medžiagų pardavimą pelningu per organizuotą nusikalstamumą. Argumentas už legalizavimą kaip narkotikų politiką yra tas, kad vyriausybė gali reguliuoti tokių narkotikų pirkimą ir apmokestinti juos taip pat, kaip alkoholis ir nikotinas yra reguliuojami išsivysčiusiose šalyse. Šio požiūrio kritikai teigia, kad dėl to medžiagos būtų lengviau prieinamos pažeidžiamiems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams.
Tarp šių kraštutinumų yra įvairių narkotikų politikos priemonių, kurių vyriausybės gali imtis siekdamos kontroliuoti narkotikų pasiūlą ir paklausą. Dekriminalizavimo koncepcija, kuri panaikintų baudžiamąsias bausmes už disponavimą narkotikais, tačiau išliktų neteisėta, yra labai populiari daugelyje sluoksnių. Kartu su dekriminalizavimo koncepcija dažnai kyla mintis praktiškai gydyti narkotikų problemas, tokias kaip medicininė problema, ir dirbti su narkomanais, siekiant padėti jiems atsikratyti įpročio, o ne pasodinti juos į kalėjimą. Vyriausybės dažnai taiko daug kitų priemonių, skirtų sušvelninti narkotikų vartojimo padarinius, pavyzdžiui, adatų keitimo programą, kuri suteikia narkomanams švarias adatas ir mažina su narkotikais susijusių ligų plitimą.