Neatsargumo teisė yra delikto teisės sritis, kuria siekiama atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims, nukentėjusiems dėl to, kas elgiasi be tinkamo priežiūros. Kad ieškinys būtų pagrįstas dėl neatsargumo, turi būti nustatyti keturi elementai: pareiga nukentėjusiajam, neatsargios šalies padarytos pareigos pažeidimas, nukentėjusiajam padaryta žala ir pažeidimas, kuris yra šios žalos priežastis. Be to, aplaidumo įstatymai teigia, kad kai kurie veiksmai sukelia automatinį pažeidimą, neatsižvelgiant į kitus faktus, vadinamus aplaidumu per se. Bet kuri šalis, kuri elgėsi aplaidžiai, gali pareikšti vieną ar daugiau gynybos priemonių, kad sumažintų arba paneigtų ieškinį, dažniausiai tai yra susijęs aplaidumas arba lyginamasis aplaidumas.
Keturi pagrindiniai aplaidumo teisės elementai yra pareiga, pažeidimas, žala ir artima priežastis. Pareiga gali atsirasti dėl tam tikrų santykių tarp šalių, pvz., darbdavio ir jo darbuotojo, namų šeimininko arba gydytojo ir jo paciento. Šios pareigos pažeidimas paprastai įvyksta, kai pareigas einanti šalis elgiasi taip, kad nesielgtų taip, kaip elgtųsi protingas asmuo, einantis savo pareigas. Žala aukai paprastai matuojama finansine prasme, o asmens sužalojimo atveju teismas turi teisę savo nuožiūra paskirstyti finansinę žalą, kad kompensuotų bet kokį skausmą ir kančias, be medicininių sąskaitų grąžinimo. Spręsdamas, ar pažeidimas buvo artimiausia žalos priežastis, teismas paprastai klausia, ar žala būtų padaryta „bet dėl“ atitinkamo pažeidimo.
Kai kuriais atvejais neatsargumo įstatymo pareigos ir pažeidimo elementai tenkinami automatiškai, atsižvelgiant į aplinkybes, nepaisant kitų operatyvinių faktų, o tai vadinama aplaidumu per se. Paprastai tai atsitinka, kai galioja koks nors įstatymas, kurį aplaidžioji šalis pažeidžia ir dėl to aukai daroma žala. Klasikinis neatsargumo per se pavyzdys yra automobilio avarija, kai aplaidžioji šalis viršija nurodytą greitį. Pažeidus greičio viršijimo įstatymą ir sukėlus avariją, vairuotojas per se bus laikomas neatsargiu, nepaisant kitų faktų.
Aplaidumo įstatymai turi dvi pagrindines gynybos priemones, kurias aplaidžios šalys gali pareikšti, kad uždraustų arba sumažintų aukos ieškinį. Daugumoje jurisdikcijų pripažįstamas lyginamasis aplaidumas, kai aplaidi šalis gali teigti, kad aukos aplaidumas taip pat prisidėjo prie nelaimingo atsitikimo. Fakto nustatytojas įvertins aplinkybes, nustatys, kiek nukentėjusiojo kaltės dėl žalos padarymo, ir proporcingai sumažins priteistą žalą. Mažuma jurisdikcijų pripažįsta indėlio aplaidumo doktriną, pagal kurią, jei auka buvo bent pusė kaltės dėl žalos padarymo, jai arba jai visiškai uždraudžiama išieškoti iš aplaidžios šalies.