Gamybos sutartis, taip pat žinoma kaip visa produkcijos sutartis, yra susitarimas, pagal kurį prekių gamintojas arba gamintojas sutinka parduoti visą konkrečios prekės produkciją vienam pirkėjui. Savo ruožtu pirkėjas sutinka pirkti visą prekę, kurią pardavėjas gali pagaminti, nepaisant faktinių pirkėjo poreikių.
Gamybos sutartys turi keletą privalumų jas sudarančioms įmonėms. Gamybos sutartyje pardavėjai gali sutelkti dėmesį į kokybiško produkto gamybą ir jiems nereikia jaudintis dėl pardavimo ar platinimo keliose prekybos vietose. Privalumai pirkėjams apima išskirtines teises į kokybišką produktą, o pirkėjui, kaip ir pardavėjui, nereikia palaikyti santykių su keliais tiekėjais. Be to, kadangi pirkėjas sutiko pirkti visą pardavėjo produkciją, pirkėjas paprastai gali susitarti dėl geros kainos dėl sumažėjusių pardavėjo išlaidų.
Kita vertus, produkcijos sutartys taip pat gali būti problemiškos: jei tam tikros prekės rinka pasikeičia, pardavėjai, kurie yra užsiėmę produkcijos sutartimis, gali praleisti galimybę parduoti didesne kaina. Be to, pirkėjui netikėtai pasitraukus iš verslo, pardavėjui teks grumtis ieškodamas naujo pirkėjo. Pirkėjams taip pat gresia pavojus. Netikėtai sumažėjus prekės paklausai ar jos rinkos vertei, pirkėjui gali įstrigti prekė, kurios jis arba negali parduoti, arba turi parduoti nuostolingai.
Alternatyva produkcijos sutarčiai yra reikalavimų sutartis. Reikalavimų sutartyje pirkėjas sutinka iš pardavėjo nusipirkti tik tiek prekės, kiek jam iš tikrųjų reikia. Mainais pirkėjas sutinka, kad pardavėjas bus vienintelis jo tiekėjas tos konkrečios prekės. Esant tokiai situacijai, kol pardavėjas gali patenkinti pirkėjo pirkimo reikalavimus, pardavėjas gali laisvai parduoti kitiems pirkėjams.
Viena iš galimų abiejų sutarčių tipų problemų yra ta, kad jos gali techniškai leisti vienai šaliai nepaisyti savo įsipareigojimų kitai šaliai. Pardavėjas pagal produkcijos sutartį galėjo sustabdyti arba sulėtinti gamybą, teigdamas, kad pagamino viską, ką galėjo. Reikalavimų sutartyje pirkėjas galėjo atsisakyti pirkti ką nors iš pardavėjo, motyvuodamas tuo, kad jis nebereikalauja prekės.
Vienodas komercinis kodeksas numato „sąžiningumą“ kaip būdą apsaugoti abiejų šalių interesus: jei pardavėjo pagaminama prekė viršija tai, kas įprasta tai prekei, pirkėjas nebūtinai privalo pirkti visą. Sąžiningumas taip pat taikomas ir pardavėjui: nors pardavėjas pagal produkcijos sutartį negali atsisakyti gaminti prekės, nes prekė nėra pakankamai pelninga, pardavėjui bankrutuojant, jis gali laisvai nutraukti gamybą.