Servitutai leidžia naudotis nuosavybės dalimi kitam asmeniui, o ne savininkui, neperleidžiant nuosavybės. Servitutas gali eiti kartu su žeme arba būti priskirtas asmeniui. Jei servitutas yra naudingas asmeniui ir nėra susietas su žeme, jis vadinamas bendruoju servitutu. Priešingai, priklausantys servitutai yra susieti su žeme – pardavus žemę, servitutas tęsiasi kartu su žeme. Šio tipo servitutas įrašomas į aktą ir nuosavybės teisę, o bendrasis servitutas – ne.
Bendrasis servitutas neperleidžiamas kartu su turtu, kai jis parduodamas, o asmuo, kuris naudojasi servitutu, negali servituto perleisti. Servituto sutartis sudaroma tarp dviejų asmenų, suteikiančių servitutą vienam iš asmenų priklausančiam turtui. Turtas, kuriam tenka servituto našta, yra tarnaujantis butas.
Pavyzdžiui, žemės savininkas A savo valdoje turi tvenkinį. Jis gali suteikti asmeniui B servitutą prieiti prie tvenkinio žvejybai. Asmuo B neprivalo turėti jokio nekilnojamojo turto ar gyventi tam tikru atstumu nuo žemės savininko A, kad galėtų pasinaudoti bendruoju servitutu.
Asmuo B negali parduoti ar dalytis servituto. Tai jos asmeninei naudai. Jeigu žemės savininkas A parduoda savo turtą, servitutas automatiškai nepratęsiamas. Asmuo B turėtų kreiptis į naująjį savininką dėl naujo servituto. Kadangi servituto našta yra žemės savininko A nuosavybėje, tai yra tarnaujantis nuomos namas.
Siekiant apsaugoti abi šalis, labai svarbu dokumentuoti servitutą. Servituto sutarties surašymas raštu ir servituto apimties bei trukmės apibrėžimas gali padėti išvengti bet kokių nesusipratimų ateityje. Nesudarius rašytinės sutarties asmenys neturi prie ko grįžti, jei kyla ginčas ar nesutarimas.
Servitutai bendrajame ir priklausantys servitutai yra planiniai servitutai. Asmeniui ar asmenims išduodamas leidimas naudotis nuosavybės dalimi. Jei kas nors naudosis nekilnojamuoju turtu be leidimo ilgesnį laiką, tai gali baigtis įsakomuoju servitutu. Tai yra priešiškas servitutas ir ilgainiui gali lemti atitinkamos nuosavybės dalies naudojimo ar nuosavybės praradimą. Minimalus priešiško naudojimo laikotarpis nustatant privalomąjį servitutą svyruoja nuo penkerių iki daugiau nei 30 metų, priklausomai nuo vietos įstatymų.