Meno vagystė – tai neteisėtas meno kūrinio, kuris gali būti paveikslas, skulptūra, eskizas, papuošalas ar kitas meninę vertę turintis daiktas, paėmimas. Egzistuoja daugybė įvairių meno vagysčių rūšių – nuo plėšimų iki paprastų vagysčių. Per visą istoriją meno vagystės dažnai patraukdavo pasaulio dėmesį, nes žmonės smalsiai laukia, kur atsiras pavogtas meno kūrinys.
Didžioji šio tipo vagysčių dalis yra motyvuota galimybe gauti finansinės naudos. Kai kurių ekspertų teigimu, didžioji dalis šiuolaikinio meno vagysčių įvykdoma įsilaužimo į turtingus namus metu, tikintis, kad gražus kūrinys pateks į juodąją rinką. Tokiais atvejais meno vagystės yra tik šalutinis įsiveržimo į namus produktas, kai taikiniu gali būti viskas, kas gali būti vertinga.
Vagystės iš muziejų ir gerai žinomų privačių kolekcijų yra šiek tiek pažengusios ir gali turėti pačių įvairiausių motyvų. Juodoji reikšmingų meno kūrinių rinka yra žinoma didelė ir šimtmečius toliau auga, nes daugumos meno kūrinių vertė didėja su amžiumi. Kadangi dauguma svarbiausių meno kolekcijų yra labai apsaugotos, tokio tipo meno vagystės reikalauja planavimo ir organizavimo toli už daugumos smulkių vagių. Manoma, kad meno kūrinių vagystės vaidina svarbų vaidmenį daugelyje didelio masto nelegalios veiklos pasaulyje, nuo narkotikų kontrabandos iki ginklų sandorių.
Kai kurių ekspertų teigimu, meno vagystė kartais gali būti naudojama siekiant sukurti užstatą nepalankiuose sandoriuose. Organizuoto nusikalstamumo lyderiai, kurie iš pradžių linkę gyventi ne pagal įstatymą, gali apstatyti savo namus meno vagystės vaisiais, pasiūlytais dovanomis arba sudarant sandorius. Kadangi dauguma žinomų ar labai vertingų meno kūrinių yra apdrausti, menas netgi gali būti naudojamas kaip įkaitas mainais už dideles išpirkas iš pirminio savininko.
Plėšimas yra ypač tragiška vagystės forma, kuri dažnai siejama su karo laikais. Antrojo pasaulinio karo metais naciai iš miestų, muziejų ir namų, kurie buvo užpulti, pavogė dešimtis tūkstančių meno kūrinių. Šis plėšikavimas ne tik buvo finansiškai vaisingas, bet ir buvo priemonė sunaikinti kultūrą ir meną, kuriam naciai nepritarė. Net ir praėjus daugiau nei 50 metų, pagrobtų Antrojo pasaulinio karo meno kūrinių atkūrimas pirminių savininkų įpėdiniams ir šeimoms yra sudėtingas ir dažnai emocinis procesas. Dažnai menas buvo parduodamas ir perparduodamas pakartotinai, sukuriant nekaltą trečiosios šalies savininką, kuris gali būti nemenkas investicijas, jei jis arba ji tiesiog grąžins kūrinį ankstesnio savininko įpėdiniams.
Meno vagystė yra nusikaltimas, kuris gali turėti daug aukų, įskaitant patį meno kūrinį. Kuo senesnis meno kūrinys, tuo subtiliau su juo reikia elgtis; kai kurie žinomi meno kūriniai muziejuose kasdien stebimi, ar nėra per didelio UV spindulių poveikio, drėgmės ar kitų veiksnių, galinčių pakenkti kūriniui. Dėl netinkamo meno kūrinio naudojimo gali nutrūkti jo gyvavimo laikas ar net visiškai sunaikinti kūrinys.