Teisė mirti yra įsitikinimas, kad žmonės turi teisę nuspręsti, kada jie nebenori gyventi, nepaisant aplinkybių. Asmens teisė į mirtį jo pasirinktu būdu yra prieštaringa tema visame pasaulyje, ir ji buvo daugelio žmogaus teisių argumentų priešakyje. Ši teisė gali būti taikoma asmeniui, kurį kankina nepagydoma sveikatos būklė, arba asmeniui, kuris nebenori gyventi.
Teisės mirti kritikai teigia, kad vyriausybės yra tiesiogiai suinteresuotos, ar žmogus gyvena, ar miršta, todėl turėtų turėti galutinį sprendimą šiuo klausimu. Teisės mirti šalininkai teigia, kad sprendimus dėl žmogaus gyvybės ir kūno turėtų priimti vienas asmuo ir jo šeima. Paprastai kalbama apie argumentus už arba prieš savižudybę, bet gali būti ir kitų problemų, pavyzdžiui, pratęsto gyvenimo palaikymo nutraukimas. Pagalbinė savižudybė dažniausiai atliekama taikant eutanaziją – tokią praktiką taip pat atlieka veterinarai kenčiantiems ar nepagydomai sergantiems gyvūnams.
2010 m. tik kelios tautos oficialiai pripažino teisę mirti ir suteikė savo piliečiams teisinį pasirinkimą šiuo klausimu. Tarp šių šalių buvo Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Šveicarija. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, JAV, savižudybės pagalba buvo laikoma sunkiu ir baudžiamu nusikaltimu. Viena didelio atgarsio sulaukusi byla buvo susijusi su daktaru Jacku Kevorkianu, patologu, kuris 130-ojo dešimtmečio pradžioje padėjo daugiau nei 1990 pacientų nutraukti savo gyvenimą. Kevorkianas buvo nuteistas už antrojo laipsnio žmogžudystę ir kalėjo aštuonerius metus. Tačiau JAV valstijos, tokios kaip Oregonas ir Vašingtonas, tam tikromis aplinkybėmis legalizavo pagalbinę savižudybę.
Ginčas dėl teisės mirti taip pat kyla tais atvejais, kai žmogus yra dalinės ar visiškos vegetacinės būsenos ir remiasi gyvybės palaikymu. Tokioje situacijoje šalininkai teigia, kad palaikyti žmogaus gyvybę yra nesveika asmeniui ir šeimai. Kritikai teigia, kad visuomenės yra suinteresuotos apsaugoti gyvybę, kad ir kokios būtų aplinkybės, ypač jei kenčiantis asmuo negali pasakyti, ar jis nori toliau gyventi.
Apskritai religinės grupės visame pasaulyje atmeta teisę mirti. Žinoma, yra išimčių. Induizme yra priimtina, kad žmogus nutraukia savo gyvenimą, jei jis ar ji nebeturi pareigų ar noro gyventi. Panaši tema yra ir kitoje Indijoje kilusioje religijoje – džainizme.