Skyrybos be kaltės iš tikrųjų yra koncepcija, pradėta per 1917 m. komunistinę revoliuciją Rusijoje. Užuot suteikusi bažnyčioms teisę reguliuoti skyrybų laiką ir tvarką, ji leido žmonėms greičiau nutraukti santuoką vien dėl nesuderinamų skirtumų. Ši koncepcija užtruko daug ilgiau, kol ji buvo pritaikyta kitose šalyse, ypač JAV. Kalifornija buvo pirmoji valstija, kuri 1969 m. įvedė santuokos nutraukimo be kaltės įstatymą, tačiau tik 1985 m. visos JAV valstijos leido šią sąvoką ir skirtingose valstijose ji gali būti interpretuojama skirtingai. Niujorko gyventojai, norintys išsiskirti be kaltės, tai daro pasirašydami skyrybų sutartį. Tada jie turi laukti visus metus, kad galėtų tęsti skyrybas.
Iš esmės, skyrybos be kaltės reiškia, kad bet kuris iš sutuoktinių gali nutraukti santuoką, ir daugeliu atvejų tai nebūtinai turi būti priežastis. Nurodyta priežastis yra nesuderinami skirtumai, tačiau tai gali reikšti beveik bet ką – nuo sutuoktinio svetimavimo iki to, kad kažkas paprasčiausiai nusprendžia, kad nenori tuoktis. Kai netaikomi jokie skyrybų dėl kaltės įstatymai, nutraukti santuokos nutraukimą praktiškai neįmanoma, nes bet kuris iš sutuoktinių gali pradėti santuokos nutraukimo procesą ir nutraukti santuoką pagal šiuos įstatymus.
Skyrybos be kaltės taip pat reiškia, ypač bendrosios nuosavybės valstybėse, kad vieno sutuoktinio blogi veiksmai neturi įtakos turto paskirstymui 50/50. Svarstant apie alimentus ar vaiko išlaikymą, gali būti atsižvelgta į kai kuriuos „kaltės“ klausimus. Teismai taip pat gali priimti skubius prašymus dėl finansinės pagalbos prieš santuokos nutraukimą. Įstatymas be kaltės gali gerokai sutrumpinti atvykimo į teismą laiką, nes teisėjai neprivalo pasverti sutuoktinių elgesio, kad nuspręstų, ar nutraukti santuoką. Vietoj to, kai tai nėra kaltė, beveik neatsižvelgiama į tai, kaip ir kodėl vyksta skyrybos.
Tai nereiškia, kad sutuoktinis negali pareikšti savo sutuoktinio ieškinio, jei asmuo pasielgė nusikalstamai. Net jei santuoka nutraukiama be kaltės, sutuoktinis gali pareikšti ieškinį prieš smurtaujantį sutuoktinį civiliniame teisme arba kreiptis į baudžiamąjį teismą ir reikalauti, kad sutuoktinis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi po skyrybų turtas gali būti padalytas nevienodai, jei sutuoktinis gali reikalauti ir turi rimto piktnaudžiavimo įrodymų.
Be to, teisėjui gali tekti išklausyti kaltės argumentus nustatydamas alimentus arba nustatydamas vaiko globą. Taigi, nors dėl bet kokios priežasties vis tiek galima nutraukti santuoką, kaltė gali atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant, kas bus auklėjamas ir kokie alimentai turi būti priteisti remiantis vieno ar abiejų sutuoktinių veiksmais.