Paranojiniai kliedesiai paprastai yra psichikos ligos, žinomos kaip kliedesinis sutrikimas, simptomas, nors jie taip pat gali lydėti kitas psichines ligas, tokias kaip šizofrenija. Paranoidinių kliedesių gydymas paprastai apima intensyvią ir dažnai ilgalaikę psichoterapiją. Psichoaktyvūs vaistai gali būti naudingi gydant kai kurių tipų paranoidinius kliedesius, ypač kai pacientas klaidingai mano, kad kenčia nuo sveikatos būklės ar fizinių deformacijų. Socialinė parama, ypač iš šeimos ir draugų, taip pat yra svarbi tiems, kurie stengiasi atsigauti po paranojinių kliedesių. Šie kliedesiai paprastai atsiranda, kai pacientas turi keistų, neteisingų įsitikinimų.
Psichiatrijos specialistai paprastai sutinka, kad tokiems pacientams gali būti naudinga visapusiška psichoterapijos programa, jei terapeutas elgiasi švelniai ir gerbdamas paciento įtarumą. Šie pacientai dažnai gali kenčia nuo nerimo ar depresijos sutrikimų, todėl dažnai manoma, kad iš pradžių geriausia pasiūlyti šių būklių gydymą. Dauguma ekspertų mano, kad veiksmingas terapeutas pradės švelniai mesti iššūkį paranojiniams kliedesiams tik tada, kai pacientas išmoks pasitikėti terapeutu, o tai gali užtrukti keletą mėnesių reguliarios terapijos.
Kai terapeutas įgyja paciento pasitikėjimą, terapinių metodų derinys gali padėti pacientui palaipsniui atsigauti. Individuali psichoterapija ir kognityvinė elgesio terapija (CBT) paprastai yra naudojamos padėti pacientui lėtai suprasti savo sutrikusius mąstymo procesus ir juos koreguoti. Terapeutams paprastai patariama būti tiesioginiams, sąžiningiems ir palaikančius. Dėmesys paciento gyvenimo problemų taisymui ir jo pasiekimų sveikinimas paprastai laikomi veiksmingesnėmis strategijomis nei paciento kritikavimas ar skatinimas savistabai. Socialinės paramos terapija taip pat laikoma naudinga, nes ji gali padėti pacientui išmokti normaliai veikti socialinėje aplinkoje, o šeimos terapija gali padėti paciento artimiesiems išmokti padėti pacientui pasveikti.
Nors paranojiniams kliedesiams gydyti yra antipsichozinių vaistų, jie dažnai nėra veiksmingi. Daugelis pacientų šių vaistų nevartoja nuolat arba visiškai atsisako jų vartoti. Taip gali būti dėl to, kad dėl jų kliedesinio sutrikimo jie nepasitiki kitais, todėl jie tiki, kad vaistai tam tikru būdu jiems pakenks. Dėl šio įtarimo taip pat gali būti sunku gydyti šiuos pacientus taikant psichoterapiją, nes jiems paprastai sunku užmegzti pasitikėjimo santykius su terapeutu. Daugelis pacientų, kenčiančių nuo paranoidinių kliedesių, priešinasi terapijai, o kai kurie iš viso atsisako jai pasiduoti, o hospitalizavimas paprastai nerekomenduojamas, nebent pacientas laikomas pavojingu.