Kuo skiriasi cefiksimas ir ofloksacinas?

Cefiksimas ir ofloksacinas turi daug skirtumų, įskaitant mechanizmą, kuriuo jie naikina bakterijas, ir riziką bei šalutinį poveikį, susijusį su vaistų vartojimu. Nors abi formulės yra plataus spektro antibiotikai, kiekviena priklauso kitai antiinfekcinių medžiagų grupei. Cefiksimas priklauso vaistų, žinomų kaip cefalosporinai, grupei, o ofloksacinas yra fluorokvinolonas. Farmacijos įmonės gamina abu receptinius vaistus geriamųjų tablečių pavidalu, tačiau cefiksimas taip pat yra geriamasis suspenduotas tirpalas.

Patogeninių organizmų viduje cefiksimas jungiasi su tam tikrais baltymais, slopindamas galutinį ląstelės sienelės vystymosi etapą. Be ląstelių sienelių sutrinka vidinė ląstelių funkcija, mikrobas tampa pažeidžiamas atakai. Ofloksacinas slopina fermentus, reikalingus dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) replikacijai. Šis veiksmas ne tik trukdo ląstelių funkcijai, bet ir neleidžia mikrobams daugintis. Nors ir cefiksimas, ir ofloksacinas veiksmingai išnaikina panašias bakterijų padermes, dėl skirtingos ofloksacino cheminės struktūros ir bakterijų naikinimo metodo daugelis mikrobų tampa mažiau atsparūs jam.

Pacientai gali vartoti cefiksimą valgydami arba nevalgius, bet negali vartoti ofloksacino per dvi valandas po antacidinių vaistų, pieno produktų ar multivitaminų vartojimo. Didanoziną ir sukralfatą taip pat reikia vartoti dvi valandas prieš arba po ofloksacino. Cefiksimo ir ofloksacino dozės taip pat skiriasi. Gydytojai paprastai skiria 400 miligramų cefiksimo vieną kartą per parą, o ofloksacino dozė gali būti nuo 400 iki 800 miligramų per dieną, padalyta į dvi dozes ir geriama kartą per 12 valandų.

Vartojant cefiksimą ir ofloksaciną, dažnas šalutinis poveikis virškinimo traktui. Pacientai gali jausti pykinimą, vėmimą ir viduriavimą. Pacientams, sergantiems kolitu ar kitomis uždegiminėmis žarnyno ligomis, dėl receptinių antibiotikų vartojimo gali pasireikšti nuo lengvų iki sunkių, o kartais mirtinų simptomų. Pacientams, vartojantiems bet kurį vaistą, gali pasireikšti alerginės ar jautrumo reakcijos, kurios svyruoja nuo lengvo odos sudirginimo iki pavojingo burnos ertmės ir kvėpavimo sistemos patinimo.

Ofloksacino šalutinis poveikis yra centrinės nervų sistemos simptomai, kurie gali būti sumišimas, galvos svaigimas ar traukuliai. Pacientams taip pat gali pasireikšti haliucinacijos, drebulys ir padidėjęs intrakranijinis spaudimas. Šios nepageidaujamos reakcijos dažniau pasireiškia pacientams, sergantiems centrinės nervų sistemos sutrikimais arba asmenims, vartojantiems nesteroidinius vaistus nuo uždegimo.

Rizika, susijusi su ofloksacinu, taip pat apima sausgyslių plyšimus – pavojus, kuris didėja pacientams, vartojantiems kortikosteroidus, ir vyresniems nei 60 metų asmenims. Daugelio nepageidaujamų reakcijų dažnis padidėja, jei pacientai serga širdies, kepenų ar inkstų ligomis. Pacientams, sergantiems širdies ligomis, taip pat gali kilti rizika susirgti skilvelių aritmija, o žmonėms, sergantiems myasthenia gravis, gali padidėti raumenų silpnumas, nes vaistai gali sutrikdyti neurotransmisiją nervų ir raumenų jungtyse.

Vaistų sąveika tarp cefiksimo ir ofloksacino skiriasi. Cefiksimas pasižymi lengva ar vidutinio sunkumo sąveika su maždaug dviem dešimtimis vaistų. Ofloksacinas slopina fermentus, reikalingus karbamazepino ar varfarino metabolizmui, padidindamas šių vaistų koncentraciją kraujyje ir poveikį. Ofloksacinas gali turėti didelę sąveiką su dvigubai daugiau vaistų nei cefiksimas, įskaitant antikoaguliantus, antipsichozinius vaistus ir geriamuosius vaistus nuo diabeto. Jis taip pat gali reaguoti su vaistais, kurie kontroliuoja nereguliarų širdies ritmą.