Poraktinė linija yra ilgas plonas kateteris, naudojamas skysčiams ar vaistams tiesiogiai įvesti į poraktinę veną. Savo funkcijomis jis panašus į tradicinę intraveninę (IV) terapiją, tačiau turi keletą ryškių privalumų gydant pacientus: Subklavinės linijos suteikia tiesioginę prieigą prie venų sistemos; gali būti naudojamas dideliam vaistų, skysčių ar maisto papildų kiekiui leisti; leisti gydytojams stebėti centrinį veninį spaudimą; ir gali likti vietoje ilgą laiką. Kitas svarbus privalumas yra tai, kad jis leidžia reguliariai paimti kraujo mėginius netrikdant paciento. Poraktinė linija yra tik viena iš kelių tipų centrinių venų linijų, kurias galima naudoti.
Įdėjus poraktinę liniją, pacientas dažnai gauna IV sedaciją arba bendrąją nejautrą. Tada vietinis anestetikas naudojamas skausmui nutirpinti ir daromas nedidelis pjūvis. Gydytojas įveda ploną kateterį į veną ir įkiša jį į didesnę veną, per kurią kraujas patenka tiesiai į širdį. Įprasta, kad pacientas keletą dienų po procedūros jaučia tam tikrą diskomfortą šioje srityje, tačiau dauguma pacientų teigia, kad diskomfortas po procedūros yra minimalus.
Tunelinio kateterio metodas dažnai naudojamas, kai tikimasi, kad poraktinė linija išliks savo vietoje ilgą laiką. Šis metodas leidžia kateteriui „tuneliuoti“ po oda ir išeiti į kitą vietą. Taip pacientui daug lengviau judėti, o prieigos prievadas mažiau matomas, nes kitu atveju jis išsikištų tiesiai iš kaklo. Tuneliniai kateteriai taip pat gali būti naudojami centrinėse venų linijose, esančiose kirkšnyje ar rankoje. Šios centrinės linijos dažnai naudojamos chemoterapijai gydyti vėžiu sergantiems pacientams arba reguliariems kraujo perpylimams asmenims, sergantiems pjautuvine anemija.
Yra dvi poraktinės venos, po vieną kiekvienoje kūno pusėje. Tai didelės venos, kurių skersmuo panašus į pieštuką. Gydytojai kaip prieigos tašką dažnai naudoja poraktinės venos dalį, kuri eina tiesiai už raktikaulio. Naudojant didesnes venas, tokias kaip poraktika, padidėja tikimybė sėkmingai įvesti kateterį pirmą kartą, nes jų vietą galima numatyti tiksliau nei mažesnių venų, pvz., rankų ar plaštakų, venų. Tai neleidžia pacientui ištverti daugkartinių bandymų surasti veną ir sumažina infekcijos riziką, ribojant pertraukų skaičių paciento odoje.
Nepaisant daugybės poraktinių linijų naudojimo pranašumų, reikia atsižvelgti ir į keletą pavojų. Iki 15% asmenų, kuriems atliekama ši procedūra, patirs tam tikrų komplikacijų. Infekcija galima bet kuriuo metu, kai atsiranda odos pertrauka, ir į tai reikia atsižvelgti. Kitos komplikacijos yra mechaninės problemos, susijusios su kateteriu arba pačioje venoje. Ultragarso tyrimas labai sumažino riziką, susijusią su netinkamu kateterio įdėjimu.