Antikoaguliantų terapija – tai vaistų terapijos kursas, kurio metu pacientui skiriami antikoaguliantai, siekiant sulėtinti paciento kraujo krešulių susidarymą. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių pacientui skiriamas gydymas antikoaguliantais, pradedant giliųjų venų tromboze ir baigiant prieširdžių virpėjimu. Gydytojas turi atidžiai prižiūrėti vaistų terapiją, nes tai kelia tam tikrą pavojų ir pacientą reikia stebėti dėl komplikacijų.
Antikoaguliantai kartais vadinami „kraujo skiedikliais“. Tai kiek klaidinga, nes vaistai neskysta kraujo, o tiesiog slopina krešėjimą skatinančių medžiagų susidarymą, kad kraujas negalėtų taip lengvai krešėti. Vienas iš populiarių antikoaguliantų yra varfarinas, vartojamas per burną, nors gali būti naudojami ir kiti vaistai, o injekciniai vaistai gali būti naudojami gydant intraveniniais antikoaguliantais.
Šis gydymas taikomas, kai pacientui gresia sveikatos sutrikimai dėl krešulių. Pavyzdžiui, esant prieširdžių virpėjimui, susikaupęs kraujas širdyje gali krešėti, o tai gali būti pavojinga. Mechaniškai keičiant širdies vožtuvą, aplink naują vožtuvą kūne gali susidaryti krešulių, nes jis mato vožtuvą kaip grėsmę, o tai kelia pavojų pacientui. Pacientams, kuriems yra krešulių, gali būti skiriamas gydymas antikoaguliantais, kad krešėjimas nepablogėtų, kaip pasireiškia plaučių embolijos ir giliųjų venų trombozės atvejais.
Gydytojas nustato tinkamą dozę ir pacientui nustato vaistų grafiką, kuris palaiko stabilų antikoaguliantų kiekį kraujyje. Daugelis vaistų gali pavojingai sąveikauti su antikoaguliantais, todėl svarbu pasikalbėti su pacientu apie kitus vartojamus vaistus. Antikoaguliacinio gydymo gairės skiriasi priklausomai nuo paciento ir situacijos, todėl gydytojas turi pasirūpinti, kad patvirtintų, ar gydymo kursas yra tinkamas. Tam tikra veikla taip pat gali būti pavojinga pacientams, vartojantiems antikoaguliantus, todėl būtų protinga surinkti visą paciento istoriją, kad sužinotumėte apie paciento gyvenimo būdą ir nustatytų rizikos veiksnius, galinčius apsunkinti gydymą antikoaguliantais.
Didelė antikoaguliacinio gydymo rizika yra ta, kad pacientas yra jautresnis kraujavimui. Pacientams lengvai atsiranda mėlynių, net dėl nedidelių įpjovimų kraujuoja laisvai, jiems gali kilti komplikacijų, susijusių su tuo, kad jų kraujas sunkiai krešėja. Pavyzdžiui, jei pacientui reikia operacijos, procedūra gali būti labai pavojinga dėl sumažėjusių kraujo krešėjimo faktorių. Taigi gydytojas turi atidžiai išnagrinėti riziką ir naudą su pacientu, kad įsitikintų, jog pacientas supranta, kodėl vartojamas gydymas ir su juo susijusi rizika.