Neinvazinė procedūra – tai medicininės apžiūros rūšis, kai oda nepažeidžiama, o kūno ertmės nėra tiriamos pagal įprastas galimybes. Įprastos neinvazinės procedūros skirstomos į tris kategorijas: diagnostinis vaizdas, audinių palpitacija ir vizualiniai tyrimai. Neinvazinė procedūra dažnai yra pirmasis žingsnis diagnozuojant ir gydant ligas.
Yra trijų tipų medicininės procedūros: neinvazinės, minimaliai invazinės ir invazinės (dažnai tiesiog vadinamos chirurgija). Minimaliai invazinėms procedūroms ir atvirai chirurgijai paprastai reikia atlikti tam tikrą pjūvį, kad būtų galima patekti į paciento vidų. Mažiausiai chirurgui reikia patekti į kūno vietas, esančias už išorinių sričių.
Neinvazinė procedūra turi keletą savybių, išskiriančių ją nuo kitų procedūrų. Tyrimo metu negalima pažeisti odos. Jei traumos metu oda plyšta ir gydytojas apžiūri žaizdą, ji vis tiek neinvazinė. Jis taptų minimaliai invazinis, jei gydytojas toliau atidarytų žaizdą arba įdėtų instrumentą į traumos vidų.
Antrasis bendras neinvazinės procedūros bruožas yra zondo gylis ir vieta. Paliesti išorinę kūno dalį yra gerai, tačiau liesti vidines kūno vietas gali ir ne. Norint žiūrėti į atviras kūno vietas, pvz., vyzdį ar ausį, galima naudoti instrumentus. Gilesnis įsiskverbimas, pvz., tiesiosios žarnos ar sinuso tyrimas, perkelia procedūrą į minimaliai invazinę.
Yra trys pagrindinės neinvazinės procedūros rūšys. Diagnostiniam vaizdavimui naudojami įvairūs metodai, leidžiantys pažvelgti į kūno vidų nepažeidžiant odos. Šiai kategorijai priskiriami elektromagnetinės spinduliuotės (rentgeno), ultragarso ar kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimai. Šių nuskaitymų metu surinkti vaizdai yra gyvybiškai svarbūs sprendžiant daugybę problemų arba nustatant, ar reikia invazinės formos operacijos.
Dėl audinių palpitacijos gydytojas turi paliesti paveiktas vietas, kad patikrintų, ar nėra pažeidimų ar sužalojimų. Ši neinvazinės procedūros forma naudojama norint nustatyti pažeidimus po oda arba tiksliai nustatyti bėdų ar skausmo šaltinį. Nors audinių palpitacijos metu surinkta informacija dažnai yra tiksli, dauguma gydytojų savo išvadas įvertins naudodami tam tikrą diagnostinį vaizdą.
Vizualiniai tyrimai yra paskutinė įprasta neinvazinė procedūra. Šios procedūros apima įbrėžimų, mėlynių ar kitų akivaizdžių traumų ieškojimą. Prietaisų naudojimas žiūrėti į žmogaus ausis, nosį ar burną paprastai patenka į šią grupę, su sąlyga, kad nėra prasiskverbimo daugiau, nei įprastai įmanoma tose angose. Pavyzdžiui, naudoti liežuvio spaustuvą norint žiūrėti į gerklę yra neinvazinis, tačiau į žmogaus gerklę nuleisti objektyvą – ne.