Pokalbių terapija reiškia daugybę skirtingų psichoterapijos rūšių, kuriose daugiausia dėmesio skiriama klientams, aptarintiems problemas ir tobulėjančius sprendimus su licencijuotu terapeutu. Ankstyviausios tokios terapijos formos buvo psichoanalizė, kurią praktikavo tokie gydytojai kaip Freudas ir Carlas Jungas. Palaipsniui išpopuliarėjo kitos pokalbių terapijos rūšys, įskaitant kognityvinę elgesio terapiją, psichodinaminę ir humanistinę terapiją. Šiandien psichiatrai ir terapeutai gali naudoti kitus terapijos metodus, kurie nėra orientuoti į pokalbį. Tai apima tokius dalykus kaip meno terapija ir šokio terapija.
Tačiau dauguma žmonių pokalbių terapiją galvoja kaip tradicinį „konsultavimo“ metodą. Pacientai kreipiasi į terapeutą ir aptaria esamas ar buvusias problemas. Tai, kiek terapeutas atsiliepia, gali rodyti jų orientacija į skirtingas terapinės minties mokyklas. Jie gali kvestionuoti, pakartoti informaciją arba konfrontuoti (ypač tai pasakytina apie geštalto terapeutus), jei klientas atrodo išsisukinėjęs. Įvairios pokalbių terapijos formos susideda iš terapeuto, naudojančio aktyvaus klausymo ir kitus metodus bei padedantį nukreipti klientą emocinių problemų sprendimo link.
Daug diskutuojama apie tai, kodėl pokalbių terapija būtų veiksmingesnė nei tiesiog pokalbis su draugais ar artimaisiais. Juk dažnai nuolat kalbamės su draugais ir šeima, o ar tai neturėtų būti taip pat naudinga? Standartinis atsakymas į šį klausimą yra toks, kad pokalbiai su draugais ir šeima gali būti naudingi, bet galiausiai gali nepadėti žmogui, kuriam reikia terapijos. Pirma, draugai ir šeimos nariai paprastai nėra mokomi aktyvaus klausymosi metodų, antra, jų gilūs ir ilgalaikiai santykiai su jumis reiškia, kad jie turi neabejotiną požiūrį į jūsų problemas. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų gali norėti pateisinimo, kad gerai atliko jūsų auklėjimą, ir nenorės to girdėti, jei kritikuosite.
Apskritai žmonės gali kalbėti, bet dauguma jų nemoka klausytis objektyviai ir be išankstinių nusistatymų. Be to, pokalbių terapija geriausiai veikia, kai žmogus gali būti visiškai nuoširdus apie savo jausmus, kurie gali būti labai privatūs ir (arba) skausmingi ir gėdingi. Mes linkę apsaugoti žmones, kuriuos mylime, todėl niekada negalime būti visiškai sąžiningi su jais dėl visų savo jausmų. Terapija paprastai egzistuoja be tokio sprendimo, o kadangi ji yra konfidenciali, mums nereikia jaudintis dėl to, kad nepagailėsite terapeuto jausmų arba kad pokalbis su terapeutu reikš, kad mūsų privačios paslaptys pasikartos pasauliui. Daugeliui klientų lengviau būti atviram su nešališku asmeniu, kuris yra išmokytas išklausyti ir padėti žmogui siekti savo tikslų.
Psichikos ligoms gydyti dažniausiai veiksmingiausias yra vaistų ir pokalbių terapijos derinys. Deja, populiarėjanti tendencija yra vartoti tik vaistus, kurių vieniems gali pakakti, bet kitiems visiškai netinka. Įprasti rūpesčiai dėl apsilankymo pas terapeutą apima išlaidas, minimalią draudimo apsaugą ir klausimus, susijusius su užimtumu ir privatumu.
Tai, kaip klientas žiūri į terapiją, taip pat gali turėti įtakos veiksmingumui. Asmuo, „įtemptas“ arba priverstas eiti, paprastai gaus mažiau naudos nei žmogus, kuris nori ten būti. Patogumo laipsnis su terapeutu taip pat gali būti tiesiogiai susietas su teigiamais rezultatais. Kai kurie tyrimai rodo, kad paciento ir terapeuto santykiai yra daug svarbesni nei terapinis požiūris. Jei šie santykiai nėra geri, pokalbių terapija gali būti ne itin naudinga.