Kai žmogaus inkstai sutrinka dėl pažeidimo ar ligos, dializės gydymas naudojamas kaip inkstų funkcijos pakaitalas. Dializė – tai procedūra, kurios metu žmogaus organizmas išvalomas nuo nešvarumų ir toksinų – tai užduotis, kurią jo inkstai atliktų, jei vis dar veiktų. Žmonėms, kuriems reguliariai atliekama dializė, paprastai yra paskutinės stadijos inkstų nepakankamumas ir jų inkstų funkcija išlieka ne daugiau kaip 10–15 %.
Dializės gydymas yra labai svarbus žmonėms, kenčiantiems nuo inkstų nepakankamumo. Be funkcinių inkstų jie nebegali pašalinti druskų, atliekų ir vandens, o jų organizmai negali išlaikyti saugaus natrio, kalio ir kitų mineralų kiekio. Dializė taip pat padeda kontroliuoti kraujospūdį, kuris dėl druskų ir mineralų pusiausvyros sutrikimo gali pavojingai pakilti arba kristi.
Kai kuriems žmonėms dializės gydymas yra tik trumpalaikė priemonė, reikalinga dėl ūminio inkstų nepakankamumo arba pažeidimo ar ligos, dėl kurios laikinai sutrikusi inkstų funkcija. Kitiems dėl lėtinio inkstų nepakankamumo reikalinga reguliari dializė. Tokiais atvejais inkstai pažeidžiami visam laikui ir tik sėkmingas inksto persodinimas panaikins lėtinės dializės poreikį.
Yra dviejų tipų dializės gydymas. Tai vadinama hemodialize ir peritonine dialize. Kiekviena procedūra veikia šiek tiek skirtingai, tačiau veikia tais pačiais principais, pakeičiant inkstų funkciją pašalinant atliekas iš kraujo.
Hemodializės procese naudojamas dirbtinis inkstas, vadinamas hemodializatoriumi, kad pašalintų atliekas ir skysčius, susikaupusius kraujyje. Kad kraujas galėtų tekėti per dirbtinį inkstą, dializuojamas pacientas turi atlikti nedidelę chirurginę procedūrą, kuri sukuria prieigos tašką rankoje ar kojoje. Vidutiniam žmogui dializė atliekama tris kartus per savaitę po maždaug keturias valandas per seansą. Tikrasis dažnis ir laikas priklauso nuo individualaus žmogaus inkstų funkcijos kiekio, nuo to, kaip greitai kraujyje susikaupia atliekos, ir kitų veiksnių.
Antrasis dializės tipas vadinamas peritonine dialize. Užuot pašalinus kraują iš kūno, kad būtų pašalintos atliekos, kraujas valomas dar kūno viduje. Gydytojas pirmiausia sukuria prieigos tašką atlikdamas nedidelę chirurginę procedūrą, kurios metu kateteris įdedamas į pilvą. Kiekvienos peritoninės dializės seanso metu kateterio taškas lėtai užpildomas tirpalu, vadinamu dializatu, kuris užpildo pilvo ertmės vidų. Kraujo atliekos per arterijas ir venas osmoso būdu patenka į dializatą.
Nors dializė gali pakeisti inkstų darbą, dializė pati savaime neišgydo inkstų nepakankamumo; veikiau tai gydymas, kuris valdo būklę. Daugelis žmonių, kuriems reikalinga lėtinė dializė, gali gyventi gana įprastą gyvenimą, neskaitant būtinybės gydytis kelis kartus per savaitę. Pagerėjus dializės procedūrai, tikėtina, kad žmonės, kuriems reikalingas šis gydymas, galės gyventi taip pat ilgai, kaip ir žmonės, kurių inkstai veikia.