Linkomicinas yra vienas iš linkozamidų grupės antibiotikų, vartojamų bakterinėms infekcijoms gydyti. Jis buvo sukurtas iš aktinomicetų rūšies, vadinamos Streptomyces lincolnensis, biologinio produkto. Chemiškai modifikuojant tionilchloridu linkomicinas tampa klindamicinu. Šio vaisto veikimo mechanizmas ir bakterijų aprėptis yra panašūs į makrolidų, o tai reiškia, kad jis slopina baltymų sintezę, sujungdamas 50 Svedberg (50S) ribosomų subvienetą, yra aktyvus prieš daugelį gramteigiamų kokkų ir bacilų bei kai kurių gramneigiami kokosai. Jis nebėra naudojamas kaip pirmosios eilės gydymas dėl nepageidaujamų reakcijų rizikos ir saugesnių vaistų.
Kaip ir makrolidas eritromicinas ir linkozamidas klindamicinas, linkomicinas yra veiksmingas prieš Streptococcus pyogenes, Streptococcus viridans, Corynebacterium diphtheriae, Propionibacterium acnes, Clostridium perfringens ir Clostridium tetani. Jis veikia prieš kai kurias mikoplazmų, aktinomicetų ir plazmodijų rūšis. Linkomicinas nėra veiksmingas prieš daugelį Enterococcus faecalis padermių. Jis taip pat neaktyvus prieš Hemophilus influenzae, Neisseria gonorrhoeae, Neisseria meningitidis ir kitas gramneigiamas bakterijas bei mieles. Šiuo metu yra daug saugesnių vaistų, kurie apsaugotų nuo pirmiau minėtų organizmų, todėl linkomicinas yra skirtas rimtoms infekcijoms, atsparioms kitiems vaistams, arba žmonėms, kurie turi rimtą alergiją penicilinui antibiotikams.
Linkomicinas yra veiksmingas nuo sunkių anaerobinių infekcijų ir gali būti vartojamas per burną, į raumenis, į veną, vietiškai arba subkonjunktyviniu būdu. Geriamąją formą geriausia gerti tuščiu skrandžiu vieną ar dvi valandas prieš valgį, nes maistas sumažina absorbcijos greitį ir mastą. Tačiau tai sukelia virškinimo trakto simptomus, tokius kaip pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Kai kurie žmonės jaučia galvos skausmą, galvos svaigimą, mėšlungį ir burnos skausmą. Tikimasi, kad šie simptomai išnyks organizmui prisitaikant prie linkomicino, tačiau nuolatiniai ir stiprėjantys simptomai turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją.
Visos linkomicino formos gali sukelti tokias reakcijas kaip dilgėlinė, dermatitas, daugiaformė eritema ir išangės srities niežulys. Baiminamasi šio vaisto nepageidaujamų reakcijų: baltųjų kraujo kūnelių negaminimas, žinomas kaip agranulocitozė, aplazinė anemija ir bendras visų kraujo ląstelių skaičiaus sumažėjimas, vadinamas pancitopenija. Anafilaksija, hipotenzija ir pseudomembraninis kolitas taip pat yra labai rimtos nepageidaujamos reakcijos, dėl kurių vaisto vartojimą reikia nutraukti.
Žmonės, sergantys kepenų ar inkstų ligomis, vartodami šį vaistą turėtų būti atsargūs. Tai paaiškinama tuo, kad tiek tulžis, tiek šlapimas yra svarbios šio vaisto pašalinimo priemonės. Esant inkstų ar kepenų nepakankamumui, šis vaistas ilgiau išlieka kraujyje ir gali sukelti toksiškumą. Deja, perdozavus šio vaisto, jo negalima veiksmingai pašalinti iš kraujo nei hemodializė, nei peritoninė dializė. Gydytojai paprastai sumažina dozę net 25–30 % žmonėms, sergantiems kepenų ar inkstų liga, kad išvengtų toksiškumo.