Rekonstrukcinė terapija yra nechirurginis sąnarių skausmo ir degeneracijos gydymas. Tai apima maistinių medžiagų mišinių suleidimą į sąnarį, skatinantį raiščių ir kitų jungiamųjų audinių ataugimą, siekiant stabilizuoti sąnarį. Ši terapija paprastai priskiriama alternatyviajai arba papildomai terapijai, ją dažniausiai siūlo gydytojai osteopatai, nors gydytojai alopatai kartais gali tai laikyti gydymo galimybe.
Rekonstrukcinė terapija, praktikuojama nuo XX a. 1920-ųjų, remiasi kūno jungiamojo audinio augimo skatinimu. Jis taip pat žinomas kaip proliferacinė arba proloterapija, nurodant idėją, kad ji skatina jungiamųjų audinių dauginimąsi injekcijos vietoje. Gydytojai gali pasiūlyti injekcijas bet kurioje kūno vietoje, nors šis gydymas dažnai rekomenduojamas būtent esant nugaros ir klubų skausmams.
Prieš pradedant taikyti rekonstrukcinę terapiją, turi būti atliktas išsamus paciento tyrimas, kurio metu gydytojas apčiuopia sąnarį, nustato paciento judesių diapazoną ir apklausia pacientą apie jo ligos istoriją. Medicininiai vaizdiniai tyrimai naudojami norint sužinoti daugiau apie sąnario pažeidimo mastą ir priežastį. Jei gydytojas mano, kad pacientas yra tinkamas kandidatas, bus atliekama injekcijų serija ir periodiškai kartojami vaizdiniai tyrimai, siekiant stebėti pažangą vietoje. Gydymo procese svarbu pašalinti pagrindinę sąnario degeneracijos priežastį.
Rekonstrukcinės terapijos tikslas – stabilizuoti ir sustiprinti sąnarius. Kandidatais gali būti žmonės, turintys degeneracinių sąnarių ligų, dėl kurių pažeidžiami raiščiai ir kiti jungiamieji audiniai, ir po sportinių traumų, dėl kurių plyšta arba sumušamas jungiamasis audinys aplink sąnarius. Naudojant šį injekcijos metodą kyla pavojus, pvz., švirkšto turinys patekęs į neplanuotą vietą arba injekcijos vietos infekcija. Procedūrą turi atlikti gydytojas, apmokytas rekonstrukcinės terapijos srityje.
Gydytojai gali paskatinti savo pacientus naudoti tempimo ir kitus metodus rekonstrukcinės terapijos metu. Tokios praktikos kaip joga taip pat gali sustiprinti sąnarius ir padėti pacientams išsiugdyti stabilumą. Ypač svarbu lėtai stiprinti sąnarį, kad išvengtumėte traumų dėl per didelio darbo ar įtempimo. Fizinis terapeutas arba asmeninis treneris gali dirbti su pacientu, kad sukurtų saugų mankštos režimą, kuris atstatys sąnarį nesukeldamas streso, kol jis visiškai nesugis.