Hepatitas yra kepenų uždegimas ir sužalojimas dėl virusinės infekcijos. Yra keletas hepatito virusinių infekcijų, sukeliančių kepenų uždegimą, tipų, tačiau gydytojai pirmiausia yra susirūpinę hepatitu B ir hepatitu C, kurie gali sukelti kepenų nepakankamumą ir mirtį. Nė viena hepatito forma nėra gydoma ūmine forma arba iškart po užsikrėtimo. Iš tiesų, kai kuriems asmenims virusinė infekcija gali būti nustatyta laboratoriniais tyrimais praėjus beveik metams po užsikrėtimo. Lėtinio hepatito gydymas susideda iš antivirusinių vaistų, skiepijimo nuo kitų hepatito formų, kepenų funkciją slopinančių medžiagų vengimo, kepenų funkcijos stebėjimo, bendrų geros savijautos patarimų ir, kraštutiniu atveju, kepenų transplantacijos.
Daugeliu atvejų hepatitas diagnozuojamas tik praėjus keleriems metams po užsikrėtimo, kai virusinis kepenų pažeidimas tampa simptominis. Šiuo metu pradedamas gydymas lėtinio hepatito gydymui, siekiant sumažinti virusų kiekį ir nuolatinį kepenų pažeidimą. Sergant hepatitu B skiriamos arba interferono injekcijos, arba geriamasis lamivudinas. Hepatitui C gydyti naudojamas vienas interferono tipas arba kartu su ribavirinu. Kepenų fermentai matuojami dažnai, siekiant įvertinti, ar nėra kepenų pažeidimo progresavimo, ir gali būti atliekamos pertraukiamos kepenų biopsijos.
Didelė dalis lėtinio hepatito gydymo apima interferono terapijos šalutinio poveikio gydymą arba ribojimą. Interferonas gali sukelti simptomus, imituojančius gripą, ir sumažinti kaulų čiulpų trombocitų ir baltųjų kraujo kūnelių gamybą. Vaisto poveikis kraujo ląstelių gamybai gali sukelti kraujavimo ir krešėjimo sutrikimus bei sumažėjusį imuninį atsaką į kitus mikrobus ar virusus. Norint įvertinti šį šalutinį poveikį, dažnai atliekami kraujo tyrimai. Kai nustatytas gydymo kursas baigiamas, kaip rodo sumažėjęs viruso kiekis, su pertraukomis atliekami tyrimai, siekiant nustatyti, ar būtinas pakartotinis gydymas.
Gydant lėtinį hepatitą taip pat reikia užtikrinti, kad kitų tipų hepatitai, kuriais pacientas gali susirgti, nepadarytų papildomo kepenų pažeidimo. Taigi, sergantiesiems hepatitu B ir C rekomenduojama skiepytis nuo hepatito A, o sergančius hepatitu C – skiepyti nuo hepatito B. Šiuo metu vakcinos nuo hepatito C, D ar E nėra.
Be to, kad kiti hepatito tipai toliau nepažeistų kepenų, lėtinio hepatito gydymas taip pat apima pacientų mokymą, kad būtų išvengta alkoholio ir kitų medžiagų, kurios gali apmokestinti arba pažeisti šį organą. Taip pat rekomenduojama tinkama mityba, kiek įmanoma fizinis krūvis ir ilsėtis pagal poreikį. Kepenų persodinimas – paskutinė išeitis – nėra svarstoma, nebent paciento kepenys sutrinka nepaisant dabartinio lėtinio hepatito gydymo.