Dvi pagrindinės panikos sutrikimo terapijos rūšys yra kognityvinė elgesio terapija (CBT) ir racionalaus emocinio elgesio terapija (REBT). REBT paprastai laikomas pirmuoju efektyviu metodu, sukurtu panikos sutrikimams gydyti. CBT išsivystė iš REBT, tačiau taiko vieną atskirą REBT dalį kaip visą terapijos sistemą. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų yra tas, kad REBT laikosi požiūrio, kad pacientas turi suprasti, kas sukėlė sutrikimą, o CBT beveik visas dėmesys skiriamas naujų elgesio tipų mokymuisi.
REBT 1955 metais sukūrė psichologas daktaras Robertas A. Ellisas, kuris dažnai laikomas vienu įtakingiausių psichoterapeutų medicinos istorijoje. Jis sukūrė REBT, nes tikėjo, kad asmenybės sutrikimai nėra jokia klinikinė beprotybė ir gali būti išgydoma keičiant elgesį. Iki tol daugelis pacientų, kenčiančių nuo panikos ir asmenybės sutrikimų, buvo gydomi psichoanalizėmis kaip panikos sutrikimo terapija. Psichoanalizė yra terapijos rūšis, kurios metu paprastai siekiama rasti pagrindinę neurozę, kuri gali sukelti elgesį. Ellisas manė, kad psichoanalizė nenuėjo pakankamai toli, kad pacientas ne tik turi suprasti savo elgesį, bet ir jam reikia prižiūrimo „koučingo“, kad įveiktų elgesį.
Dauguma pacientų, kuriems atliekama REBT, pirmiausia skatinami išsiaiškinti savo panikos priežastį arba sukėlėją. Nustačius priežastį, psichologai paprastai stengiasi padėti išsiaiškinti, kodėl šis veiksnys sukelia paniką. Įvairios panikos stadijos įvertinamos siekiant padėti pacientui suprasti, kodėl vien diskomfortas dažnai perauga į visišką paniką. Be to, REBT naudoja CBT elementus, pavyzdžiui, laipsnišką buvimą situacijose, kurios gali sukelti paniką, kad pacientas rastų būdų pakeisti savo elgesį ir susidoroti su situacija.
Kai naudojamas kaip panikos sutrikimo terapija, CBT nėra taip orientuotas į giliai įsišaknijusias psichologines problemas, kaip REBT. CBT paprastai sutelkia dėmesį į tai, kad pacientas turi tam tikrų baimių, nekreipdamas dėmesio į baimių priežastis. Ši terapija kartais veikia greičiau nei REBT, nors kai kurie psichologai netiki, kad tai pakankamai toli bandant išgydyti pacientą. Tiesą sakant, CBT nebūtinai yra baimės išgydymas, o tiesiog elgesio modelio pritaikymas, leidžiantis pacientui susidoroti su panika. Paprastai CBT apima ribotą paniką sukeliančių situacijų poveikį ir palaipsniui didina poveikį, kol pacientas gali patirti tokias situacijas be panikos.
Kartais pacientams gali prireikti vaistų, kai jie dalyvauja panikos sutrikimo terapijoje. Kai kuriais atvejais vaistai gali tapti nuolatine jų gydymo dalimi. Narkotikai paprastai laikomi paskutine išeitimi ir paprastai skiriami tik tada, kai panika yra tokia stipri, kad ji pavojingai sekina.