Burnos džiūvimas, techniškiau vadinamas kserostomija, yra būklė, kai žmogaus burnoje neišsiskiria pakankamai seilių, kad ją būtų galima patogiai sutepti. Jį gali sukelti labai įvairūs veiksniai – nuo šalutinio vaistų poveikio iki pernelyg sausinančių burnos higienos priemonių. Dėl susikaupusių bakterijų, kurios paprastai nuplaunamos su seilėmis, gali atsirasti diskomfortas, sunku nuryti maistą ir atsirasti dantų ėduonis. Yra keletas galimų burnos džiūvimo priemonių, kurios gali atkurti burnos drėgmę ir išvengti komplikacijų.
Viena iš galimų burnos džiūvimo priemonių, kurią galima atlikti su maža medicinine pagalba, yra mitybos pokyčiai. Į maisto produktus, tokius kaip lydytas sviestas, sultinys ar padažas, įpylus drėgnų padažų, juos lengviau nuryti, o burną laikinai padengti drėgme. Dažnas vandens gėrimas ar kramtomoji guma gali sudrėkinti burną ir padėti pašalinti susikaupusį maistą bei bakterijas, kurios kitu atveju gali prilipti prie dantų. Rūgštingas maistas, pavyzdžiui, citrusiniai vaisiai, taip pat sūrus ar aštrus maistas gali dar labiau išsausinti burną, todėl jų vengiant būklė gali nepablogėti.
Tam tikrų vaistų vartojimas gali sukelti burnos džiūvimą kaip šalutinį poveikį. Šių vaistų alternatyvų radimas arba gydytojo nurodymas sumažinti dozės kiekį gali apriboti burnos džiūvimo poveikį. Įprasti vaistai, galintys sukelti šalutinį poveikį, yra antihistamininiai vaistai, antidepresantai, raumenų relaksantai ir kraujo skiedikliai. Pacientas, kuris turi vartoti šiuos vaistus, gali pakeisti prekės ženklą, kad surastų tokį, kuris neturi burnos džiūvimo kaip šalutinio poveikio.
Kitos burnos džiūvimo priemonės yra susijusios su asmens burnos higienos įpročių pasikeitimu. Burnos higienos produktų, tokių kaip burnos skalavimo skysčiai, kurių sudėtyje yra alkoholio, vengimas gali palengvinti burnos džiūvimą, nes alkoholis gali išsausinti tą nedidelį burnos drėgmės kiekį. Kruopščiai išskalaukite burną vandeniu prieš valydami šepetį ir naudodami siūlą, galite sudrėkinti burną, kad būtų patogiau spjaudytis. Žmonėms, kenčiantiems nuo šios būklės, gali tekti naudoti receptinę stiprumo dantų pastą, kad dar labiau apsaugotų dantis nuo ėduonies.
Jei burnos džiūvimo vaistai neveikia arba būklė ir toliau blogėja, burnos džiūvimas gali būti rimtos pagrindinės ligos požymis. Neurologiniai sutrikimai, tokie kaip Parkinsono liga ar raumenų distrofija, gali paveikti nervus, kontroliuojančius seilių liaukas, o tai gali sukelti rimtą burnos džiūvimą. Prastai veikianti seilių liaukos taip pat gali atsirasti po spindulinio ar chemoterapinio vėžio gydymo, nes gydymas gali sunaikinti seilių liaukas, o vėžio ląsteles. Tokiais atvejais gydytojas gali rekomenduoti vaistus, kurie fiziškai stimuliuotų seilių liaukas ir sumažintų burnos džiūvimo sunkumą.