Imunomoduliatorius yra medžiaga, kuri slopina arba aktyvina organizmo imuninį atsaką. Šios medžiagos skirstomos į dvi grupes: imunosupresantus ir imuninės sistemos aktyvatorius. Imunosupresantai slopina natūralų organizmo imuninį atsaką, o imuninės sistemos aktyvatoriai paprastai kondicionuoja arba perprogramuoja jį, kad būtų nukreiptas į konkretų ligą sukeliantį veiksnį.
Imunomoduliatoriai gali būti gaminami sintetiniu pavidalu arba natūraliai organizme. Citokinai yra įgimtų imuninių mediatorių pavyzdžiai. Sintetinės versijos yra imunosupresantų arba imuninę sistemą aktyvinančių formų. Slopinantis imunomoduliatorius veikia slopindamas svarbiausių imuninės sistemos agentų, tokių kaip kalcineurinas, aktyvavimą ir užkrūčio liaukos ląstelių (T-ląstelių) bei antikūnų susidarymą. Palyginimui, aktyvuojantis imunomoduliatorius naudoja adaptyvaus imuniteto procesą limfocitų ir T ląstelių atkūrimui, kad sunaikintų žinomus patogenus ar naviko ląsteles.
Ciklosporinas ir metotreksatas dažniausiai naudojami sintetiniai imunosupresoriai. Metotreksatas skiriamas pacientams, sergantiems autoimuninėmis ligomis. Vilkligė ir reumatoidinis artritas yra autoimuninių sutrikimų, dėl kurių paciento kūnas puola savo ląsteles, pavyzdžiai. Galiausiai po pakartotinių atakų pažeidžiamos tikslinės ląstelės ir audiniai.
Organų atmetimo procesas yra panašus į autoimuninę disfunkciją, išskyrus tai, kad imuninė sistema taikosi į persodintą organą, o ne į paties organizmo ląsteles. Organų transplantacijos recipientai vartoja slopinančius vaistus, tokius kaip ciklosporinas, takrolimuzas ir sirolimuzas, kad išvengtų organo atmetimo. Beveik visi transplantacijos recipientai, išskyrus keletą retų, turi laikytis griežto dienos režimo, kuris apima šių vaistų vartojimą visą gyvenimą. Nevartodami vaistų, kaip nurodyta, beveik visada sukels organo atmetimą, kuris gali baigtis mirtimi. Dėl vaistinio preparato toksinio šalutinio poveikio imunosupresorius galima vartoti tik esant sunkiam autoimuniniam disfunkcijai arba persodinus organus.
Imunomoduliatoriai, kurie aktyvina imuninę sistemą, yra vakcinos ir vėžio imunoterapija. Vakcinos veikia, kai pacientas susiduria su susilpnėjusiomis arba neaktyviomis tam tikrų bakterijų ir virusų formomis. Tada imuninė sistema prisitaiko gamindama antikūnus, kurie užprogramuoti nedelsiant sunaikinti patogeną, kai jis vėl patenka į organizmą, o tai vadinama adaptyviuoju imunitetu.
Vėžio imunoterapija labai panaši į vakcinaciją nuo patogenų. Skirtumas tarp šių dviejų terapijų yra veiksnys, kuriuo sukeliamas adaptyvus imunitetas. Vakcinose naudojami mikroorganizmai, o vėžio imunoterapijoje naudojami mikroorganizmai ir sustiprintos imuninės ląstelės. Mikroorganizmais pagrįsta vėžio imunoterapija naudojama kovojant su kai kuriomis virusų sukelto gimdos kaklelio ir kepenų vėžio formomis. Kita vertus, ląstelių pagrindu sukurtas imunomoduliatorius naudoja sustiprintas imunines ląsteles, tokias kaip citotoksiniai T limfocitai (CTL), dendritinės ląstelės (DC) ir natūralios žudančios ląstelės (NK ląstelės), kad nukreiptų ir sunaikintų paciento vėžines ląsteles.