Vandens atmintis yra tariamas poveikis, atsirandantis, kai vanduo gali prisiminti ir imituoti jame ištirpusios medžiagos savybes. Vienas iš siūlomų paaiškinimų yra elektrinių molekulių dažnių perdavimas ir saugojimas. Šį tariamą poveikį pripažįsta homeopatinių vaistų šalininkai. Tačiau mokslininkai nesutaria dėl vandens atminties teorijos, o kai kurie atmeta šią sąvoką kaip pseudomokslą.
Dauguma vandens atminties testų buvo atlikti su skiedimais arba skysčiais, kai medžiaga yra ištirpusi vandenyje. Vandens teorijos šalininkai teigia, kad net kai medžiaga praskiedžiama tiek, kad neliktų atskirų dalelių, medžiaga vis tiek gali palikti ilgalaikį pėdsaką. Pavyzdžiui, su liga kovojantis antikūnas vis tiek gali sėkmingai kovoti su liga, net jei jis neatpažįstamai atskiestas. XX amžiaus prancūzų biologas Jaquesas Benveniste’as pirmą kartą pasiūlė, kad šis poveikis atsiranda todėl, kad vanduo, kuriame medžiaga praskiedžiama, išlaiko atmintį apie medžiagos buvimą ir savybes.
Vienas iš pagrindinių vandens atminties komponentų yra budrus drebėjimas. Vandens atminties teoretikai teigia, kad geriausi rezultatai gaunami, kai skiedimas nuolat purtomas. Tai ypač pasakytina apie serijinį skiedimą, kai medžiaga lėtai skiedžiama vandeniu per kelis etapus. Gydytojai teigia, kad šio proceso metu mišinys turi būti stipriai purtomas po kiekvieno etapo. Benveniste ir jo šalininkai tikėjo, kad drebėjimas padeda organizuoti medžiagų molekules arba atomų grupes vandenyje, o tai leidžia perduoti informaciją.
Pasak Benveniste, šis informacijos perdavimas sukuria elektrines vibracijas ir dažnius, nes vandens molekulės bendrauja. Vandens atminties teorijos šalininkai teigia, kad šiuos elektrinius dažnius sustiprina ir kaupia vanduo. Tyrimai rodo, kad vanduo kaupia mažus energijos paketus, vadinamus fotonais, ir daugelis molekulių bendrauja per šias struktūras. Taigi, nors ir praskiesta ir ištirpinta vandenyje, pradinė medžiaga vis tiek išlieka vaiduokliška forma per savo atskirų molekulių ryšius. Kai kas šią formą vadina subtilia energija, o vandens atmintyje ji reiškia „atmintį“.
Įrodytos vandens elektromagnetinės savybės taip pat palaiko ryšį tarp elektros dažnių ir vandens. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai parodė, kad vanduo kartais gali būti įmagnetintas ir savo ruožtu judinamas statinės elektros šaltinio. Šie efektai sukuria fizines savybes, pavyzdžiui, sumažina paviršiaus įtempimą. Vanduo taip pat parodė gebėjimą nuskaityti elektros sroves, net tas, kurios kyla iš žmogaus širdies plakimo. Elektromagnetiniai efektai veikia vandenį ir molekuliniu lygmeniu, ypač stiprindami vandenilio elementų ryšį.
Kritikai atmeta teoriją dėl mokslinio pagrindo. Jie sako, kad vanduo negali išlaikyti medžiagos pastovios būsenos pakankamai ilgai, kad susidarytų medžiagos atmintis. Pačios vandens vandenilinės jungtys yra nestabilios, todėl negali nieko ilgai laikyti. Jie taip pat tvirtina, kad teorija neatlaiko patikrinimo išbandymo, nes ji pakartotinai ir sėkmingai įgyvendinama laboratorijoje.
Priešingai nei kritikai, homeopatijos specialistai yra viena didelė šios teorijos šalininkų grupė. Homeopatinė medicina teigia, kad žmonės gali būti išgydyti nuo negalavimo medžiagomis, kurios sukelia simptomus, panašius į negalavimą. Šis įsitikinimas žinomas kaip panašumų įstatymas. Tačiau labai koncentruotuose tirpaluose medžiagos gali sukelti pavojingą šalutinį poveikį. Todėl homeopatinė medicina orientuojasi į labai atskiestus mišinius. Taigi vandens atmintis yra ypač svarbi šiems asmenims, nes tai yra galimas tariamų homeopatinių sėkmės paaiškinimas.