Antidepresantai, priklausantys vaistų klasei, žinomai kaip selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai arba SSRI, veikia paveikdami specifinių cheminių medžiagų kiekį smegenyse. Paprastai jie laikomi veiksmingais gydant tam tikras depresijos formas, įskaitant pagrindinį depresinį sutrikimą arba MDD. Citalopramas nuo depresijos veikia pakeisdamas smegenų chemiją, kad subalansuotų neuromediatorių serotoniną – cheminę medžiagą, kuri, kaip manoma, vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant nuotaiką. Jo veiksmingumas priklauso nuo tokių veiksnių kaip paciento amžius, depresijos priežastis ir vaisto vartojimo kaip nurodyta.
Gydytojai dažnai skiria SSRI, pvz., citalopramą nuo depresijos, kaip pirmą gydymo būdą, nes jie paprastai nesukelia tiek daug sunkaus šalutinio poveikio, kaip kiti senesni antidepresantų tipai. Pacientai paprastai pradeda nuo mažos dozės, kuri lėtai didėja, kol pasiekia didžiausią dozę. Nors kai kuriems pacientams simptomai palengvėja per vieną savaitę, paprastai reikia iki vieno mėnesio, kol pasiekiamas visas vaisto veiksmingumo lygis.
Kaip ir kiti SSRI vaistai, citalopramas depresijai gydyti gali sukelti šalutinį poveikį. Dažniausi iš jų yra mieguistumas, burnos džiūvimas, pykinimas, nerimas, gausus prakaitavimas ir seksualinė disfunkcija. Retesnis šalutinis poveikis yra depresijos pasunkėjimas, mintys apie savižudybę ir traukuliai. Visi SSRI gali sukelti serotonino sindromą – potencialiai mirtiną būklę, kuri atsiranda, kai smegenys perkrauna per daug serotonino. Nors ši būklė dažniausiai pasireiškia tiems, kurie tuo pačiu metu vartoja du antidepresantus, ji gali pasireikšti kartu vartojant citalopramą su tam tikrais vaistais nuo kosulio ar nelegaliais vaistais. Pacientams, kurie staigiai nutraukia citalopramo vartojimą, gali pasireikšti abstinencijos simptomai, todėl geriausia nutraukti vaistų vartojimą padedant gydytojui.
Vartojant citalopramą depresijai gydyti jaunesniems nei 24 metų pacientams, reikia imtis papildomų atsargumo priemonių, nes žinoma, kad jis padidina minčių apie savižudybę ir veiksmų riziką vaikams, paaugliams ir jauniems suaugusiems. Nors šalutinis poveikis yra gana retas, šių amžiaus grupių pacientai turi būti atidžiai stebimi, ypač per pirmuosius kelis vaisto vartojimo mėnesius. Gydytojams gali tekti koreguoti dozę arba nutraukti vaisto vartojimą, jei pacientams pasireiškia savižudybės požymių.
Vartodami citalopramą nuo depresijos, svarbu, kad pacientai informuotų savo gydytojus apie kitus vartojamus vaistus, įskaitant bet kokius vaistažolių papildus, nes jie gali sąveikauti su vaistais ir sumažinti jo veiksmingumą arba padidinti rimto šalutinio poveikio riziką. Pacientai, kuriems buvo buvęs sunkus inkstų veiklos sutrikimas, gali negalėti vartoti citalopramo. Pacientams, sergantiems kepenų ligomis, traukulių priepuoliais arba turintiems priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, depresijai gydyti gali tekti vartoti mažesnę citalopramo dozę.